2015 m. spalio 29 d., ketvirtadienis

Savaitgalio žygis: nuo juoko iki...

Rudens dieną, kai nelyja tiesiog būtina praleisti kur nors gamtoje. Tą darėme ir mudu su Vincu bei būreliu bendraminčių, nusprendę vėl pakeliauti po istorines/mitologines Lietuvos vietas. Šį sykį patraukėme į Ukmergės rajoną. 
   Nors dangus ir buvo apniukęs, tačiau kelionė prasidėjo su gera nuotaika. Juk mūsų vėl laukė nuotykiai! Aš ir Vincas dar nusprendėme pasiimti kartu ir savo šunytę Frėją, kad ir ji palakstytų, ir mum smagiau būtų. 
   Atvykę į Ukmergę užlipome ant Ukmergės piliakalnio, nuo kurio atsivėrė tikrai puiki miesto panorama. Kitame punkte eidami vorele palaukėmis, pakilome į Kukovaičio kalną. Vėliau krimtome pietus Deltuvoje, pagiedojom sutartinių Tatkūnų kaime - jame buvo užrašytos 35 sutartinės, kurias dabar jau užtikrintai galima laikyti šio tipo liaudies dainų klasika. Paskutinė stotelė buvo legendinis Obelių ežeras, kur buvo aptikti palaidojimai vandenyje. Deja, ši vieta dabar man asocijuosis ne tik su archeologija, bet ir su mūsų šunytės patirta... trauma. Pasirodo, jog savo namuose auginame tikrą energijos bombą, kuri kartais gali ir pati save sužaloti... 
   Na, bet viskas baigėsi gerai! Frėja sveiksta, viskas gyja, mes gavom vertingą pamoką apie (labai aktyvių) šunų priežiūrą, o aš dalinuosi nedideliu fotoreportažėliu iš mūsų žygio!

Ant Ukmergės piliakalnio
Keliukas patvinęs, eisim pėstute ieškoti Kukovaičio kalno!





Kukovaičio kalno fragmentas
Prie Šventosios
Akmuo su "čierka" :)

Pietų "stalas" Deltuvoje



Būriuojamės Tatkūnų kaime
Obelių ežeras
Kelios minutės iki bėdos...

...ir pora valandų po įvykio

Foto © Vincas Razma ir Gabija J. 

2015 m. spalio 28 d., trečiadienis

My Uniforms

Turbūt visos turim tokių drabužių derinių, kurie yra "nuolatinėje parengtyje" ir gelbsti tokiais atvejais kaip netikėtas kvietimas į teatrą/kiną, pasisėdėjimas su draugais kur nors mieste ar pasivaikščiojimas upės krantine pavakary. Aš irgi turiu kelias tokias "uniformas", kurias susikomplektavau per pastaruosius porą mėnesių ir noriu jomis pasidalinti!

- - -

I believe that all of us have at least one "uniform" - an outfit that helps in all the occasions (like unexpected invitation to theater/cinema, last minute arranged meeting with friends or a spontaneous romantic promenade). I also have few outfits that I want to share with you!





2015 m. spalio 22 d., ketvirtadienis

You Know, The Usual





      







Kiekvieną rytą (ir dieną) pro langą matant rūką, lietų ir vis intensyvesnės geltonos atspalvius medžių lajose, imi suvokti, jog metai vėl apsisuko. Ir vėl ruduo, ir vėl (beveik) tas pats, kas buvo pernai. Beveik.
   Bandau savęs neįsistatyti į griežtas vėžes, nes šią vasarą, po pirmųjų doktorantūros studijų metų vos nenučiuožė stogas. Mokslas - tai irgi kūryba, ir nors man disciplina ir reikalinga, tačiau man per sunku save sprausti į griežtus rėmus ir prievartauti skaitant knygą (nes taip nusimačiau dienos darbo plane), nors tuo metu man geriau rašytųsi. Nors atrodė, kad per šešerius studijų metus supratau, kaip aš mokausi, pasirodo - nė velnio... Tad vis dar mokausi mokytis.
   Dar vienas tikslas - išmokti sakyti ne, net jei man tai ir labai įdomu. Didžiąją šių metų dalį buvau apsikrovusi visokiais darbais ir darbeliais, buvo taaaip nesmagu, kai dirbdavau deadline'ams šnopuojant į nugarą... Dabar noriu turėti laiko sau, kai galiu daryti tai, ką tikrai noriu. Nors treniruotės, ansamblio repeticijos ir japonų kalbos kursai irgi yra man, bet jie nėra "mano laikas man" - tai laikas tobulėjimui, judėjimui, kitiems žmonėms. O kartais taip norisi pabūti vienai, arba patysoti ant lovos su knyga. Ir jeigu jums atrodo, kad pailsėsiu baigusi studijas, tuomet tikrai klystate - mokslininkui darbas niekada nesibaigia. O neurozės anksčiau laiko aš tikrai nenoriu.
   Tai va tokios mano dienos. Viską bandau daryti palengva. Šiandien jau atlikau tai, ką buvau numačiusi su savo studijomis. Vakare - treniruotė. O visą šitą likusį pusdienį pasilieku grynai improvizacijai. Skamba labai neastiškai, bet man tai labai patinka!..

- - -

Each morning starts with this same view through the window - fog, rain and yellow leaves. It's autumn again, and everything is almost this same. Almost.
   I'm trying to make my daily routine more liberal, because after the first year of my phd studies when I was just a hair's breadth from getting mad from all the stress I understood that I need a break from myself. Writing my thesis is also a process of creativity and though the discipline ir necessary, I have to be careful of not pushing myself into the corner too much. I thought that six years of studies were enough to understand how I prefer to work, but obviously, it's not. 
   Also I'm learning how to say no. I always got buried under piles of small tasks that looked interesting to me, but I hadn't enough time to do everything properly and ended up working a day before deadlines... Now I want the time for myself. And though doing exercise, participating in rehearsals of my ensemble or Japanese language courses might seem as "my time", it's not. It's time for my body, for my intelectual growth, for meeting with my friends. But it's nor for myself. Sometimes I want to be alone, or just read a book. And if you imagine that I can have this time after I defend my thesis, than you are sadly mistaken - a scolar doesn't have free time. And I don't want neurosis to hit me earlier (that's going to happen, eventualy). 
   So that's how I try to live now. To do everything more slowly, more easily. To stress less about the things that (usually) I can't change. Today I'm done with my thesis and in the evening I'll go to do some exercise with guys from My Hero. What I'll do before that - is pure improvisation. It doesn't sound like me at all, but I like it!..


To see more of my daily struggle and snippets of joy - fallow me on Instagram!

2015 m. spalio 21 d., trečiadienis

Cannes Lions Commercials 2014-2015: Is Longer Commercial a New Trend?


Šiemet su draugais vėl laikėmės tradicijos ir spalio 20-tosios vakarą susitikome kino teatre pažiūrėti geriausių 2014-2015 metų reklamų. Žmonių (kaip visada) marios, o mes su Vincu dar ir vėlavom, tad į salę lėkėm kaip akis išdegę. Vis dėlto, kaip jau irgi darosi būdinga, reklamų seansas neprasidėjo laiku, tad dar turėjau kelias minutes susireguliuoti savo kvėpavimui po greito ėjimo. 
   Nežinau ar tik man vienai susidarė toks įspūdis, tačiau reklamos, kurias vakar pamatėme buvo dar labiau "meh" nei pernykštės. Plius, ne viena kompanija (pvz. Nike, Beats by Dr. Dre, Leica) rinkosi sukurti beveik mini filmukus, kurie, deja, bet neprikaustė auditorijos dėmesio (tą liudijo ir karts nuo karto pasigirstantis švilpimas lūpų formos švilpukais, kuriuos organizatoriai išdalino įeinant). Lietuvaičiai taip pat nelieka sužavėti reklamomis, kuriose centre atsiduria koks nors pas mus neįprastas sportas (pvz. beisbolas ar golfas), homoseksualai (buvo itin negausūs plojimai pasibaigus vienai reklamai apie homoseksualių santuokų įteisinimą) ir pan. Taigi žiūrint reklamas milžiniškoje kino teatro salėje gali dėliotis ir tautos portretą...
   Dalinuosi savo šių metų reklamų festivalio favoritėmis. O jūs ar lankėtės šiame renginyje? Kokie jūsų įspūdžiai?

- - -

The Cannes Lions Commercial Festival became kinda tradition for me and my friends. Yesterday, like most of the other young people in Lithuania, I guess, we went to watch the best commercials from 2014-2015. 
   I don't know how abouty you guys, but I after looking at all those commercials, I got a feeling, that year after year they becoming weaker and weaker, even more "meh" than those that I saw last year. Plus, a few companies (Nike, Beats by Dr. Dre) even made something that I would call short films rather than commercials and I wouldn't say that with (at least) Lithuanian auditorium it went really well - there was almost no clapping afterwards, and during the commercial itself, some people were whistling with specially given whistles. It was obvious, that Lithuanians are not interested in "unusual sports" commercials (like baseball and golf), they are pretty reserved towards those videos that depict homosexuality (there were rather modest clapping after this particular commercial). You can basically draw your nations portret according to reactions in the theater hall...
   These are my favorite commercials from the festival. Did you participated in this event? What are your impressions?











Ir - specialiai merginom ir moterim:






2015 m. spalio 17 d., šeštadienis

Weekend Stroll: Dog, Leaves and a Little Bit of Wind














Jeigu kas pernai, kai su Vincu pradėjome leistis į savaitgalines keliones, būtų pasakęs, jog po metų į jas keliausime su šunimi - sunkiai būčiau patikėjusi. Bet - voilà ! - mūsų uodeguotoji draugė labai skambiu skandinavišku deivės vardu jau gyvena mūsų namuose daugiau nei dvi savaitės! Šiek tiek koreguojam savo gyvenimo būdą, kadangi, skirtingai nei katės, šuns ilgiau negali paignoruoti - cypimas ir brazdenimas į kambario duris septintą ryto dažniausiai signalizuoja, jog neišvedus dabar-tučtuojau-negaištant-nei-minutės-laiko-daugiau gali turėti tokių pasekmių, nuo kurių niekam nesinori pradėti savo dienos... Na, bet aš čia ne apie tai :)
   Su savo šuniuke šiandien išvykom į pirmą ilgesnę kelionę - patraukėm į Senuosius Trakus, pasidairyti po Vytauto Didžiojo gimtinę, o po to pasukom link Žuklijų piliakalnio, kuris, anot legendų, yra supiltas kepurėmis:

Piliakalnis ten, tai sako, kad karas buvo ir tį jų ajo, kap karas buvo, nešiojo kareiviai. Sako: „Ar mes grįšim, ar ne, pa kepurį...“ <...>
Kepurę prisisemia žemės ir neša, sako, ir pila vis ant to kalno, pila, pila. Ir, sako, pažiūrėsim, kap grįšim, ar mes daug pripylėme, ar tį daug nuvejom in kariuomenę - voinon.
Nu vo, tai tį supylė, tai vis sako „piliakalnis“ i „piliakalnis“. Nu, tai jau praminė „Piliakalnis“. Pirma ovaž didelis buvo, supilta. <...>
(Daiva Vaitkevičienė, Vykintas Vaitkevičius, „Lietuva. 101 legendinė vieta“, 2011, p. 231)
 Šuo labiausiai džiaugėsi tomis kelionės atkarpomis, kai išlipdavome iš mašinos, tuo tarpu kelionės metu dažniausiai atrodydavo taip:


Matom, jog teks padirbėti pratinant ją prie automobilio, bet, tikimės, jog kelionių troškulys užgoš visas baimes ir kartu galėsim aplankyti dar ne vieną įstabų gimtosios šalies kampelį!

- - - 

If year ago somebody would have told me that  I will have a dog, probably, I could have called it a nonsense. But - voilà ! - this cute, little ball of black fur, bearing a name of Scandinavian goddess, is now living together with me and Vincas for more than two weeks! Of course we had to adapt our schedule a bit, because you can hardly ignore all that noise outside your bedroom door at 7 a.m., which usually means take-me-out-right-now-or-I'll-show-you!.. But this is not the topic of this post :)
   Today we went on a longer road trip with our dog, and we visited Old Trakai (Senieji Trakai) - homeland of Grand Duke Vytautas, after that we went to see the hill fort in Žuklijai. This hill fort, according to the legends, was made by ancient Lithuanian soldiers before they went to war - they each brought their hat full of soil and poured it out.
   Well, in this trip our dog mostly enjoyed those parts, where car was not involved, so we see that there's still much training to do, but we hope that she will feel the joy of traveling and together we'll see lots of splendid places in our homeland!

Photos © Vincas Razma, Asta Skujytė-Razmienė