2013 m. rugpjūčio 19 d., pirmadienis

Mademoiselle en vacance: Volný čas v Praze

Dar visiškai nenuslūgus pakiliai šventės nuotaikai, mudu su vyru (ši transformacija iš draugo į vyrą vis dar keista ir man pačiai) iškeliavome medaus mėnesio, kuris prabėgo ne tysant kokiame nors pliaže šalia Viduržemio jūros, o mindžiojant įkaitusias Europos vidurio miestų - Prahos, Vienos bei Budapešto - gatves. Ir, tiesą pasakius, visai nesigailiu, jog vietoj poilsinės kelionės pasirinkome gana intensyvią pažintinę - buvo tiek daug ką pamatyti, išgirsti, paragauti, jog nuobodulys liko visiškoje periferijoje, o abu apemė kelionės azartas ir paslaptinga, už kampo laukiančių atradimų nuotaika. Kad turėčiau kuo pildyti savo tinklaraštį (che, che), šis įrašas paskirtas Prahai, į kurią mane vis ragino nuvažiuoti ten lankęsis tėtis. Tai štai, mielas tėti, buvai visiškai teisus - parafrazuojant vienos knygos pavadinimą, galiu drąsiai sušukti, jog Praha labai graži!
   Pirmoji kelionės diena prabėgo autobuse, riedant per Lenkiją. Anksčiau taip keiksnotuose jos keliuose matyti ryškus patobulėjimas.

   
   Turiu įprotį užsienyje nusipirkti kokio "čiūdno" gėrimo. Lenkijos degalinėje pakliuvo šitas:



   Bretaniška pupelių sriuba (Fasolka po bretonsku), valgyta pakelės užeigoje, atsiėjusi 8 zlotus ir užpildžiusi skrandį ilgam: 


   Artėjant link Čekijos peizažas darėsi vis kalvotesnis ir neįprastesnis prie lygumų pripratusiai lietuvio akiai:



    Po nakvynės Hradec Kralove mieste pasiekėme savo tikslą - Prahą. Senamiestis mena gilius viduramžius, todėl buvo ką pamatyti ir kuo pasigėrėti, kad ir šiuo, karalių rūmuose esančiu dainuojančiu (berods taip jis vadinasi) fontanu:




   Prezitentūros apsauga gauna tiek pat dėmesio (jeigu ne daugiau), kiek ir istoriniai objektai:


   Šv. Vito katedra, kurią statė 600 metų yra bene didžiausias traukos centras Prahoje. Nuotraukoje nematyti (nesinori žmonių gąsdinti) tos tirštos žmonių masės, kuri spietėsi priešais ir aplink katedrą. Vis dėlto, šonais stumdytis yra dėl ko ir tai ypač pasimato, kai įeini į pastato vidų (deja, įdėmesnis katedros apžiūrėjimas kaštuoja 10 eurų, kas lietuvio piniginei skamba kaip grasinimas...):



   Praėję pro štai tokį jautukų laikomą metalinį baldakimą, nusileidome į apžvalgos aikštelę, iš kurios atsiveria įspūdinga Prahos panorama. Ten ir aš atsistojau privalomai turistinei nuotraukai miesto fone:



   Kitas, ne mažiau žmonų sutraukiantis objektas vėlgi susijęs su kareiviais - tai Vakariniai vartai, prie kurių, lydima trimitų ir smalsuolių žvilgsnių, keičiasi prezidento rūmų sargyba:


   Žingsnis į šoną nuo turistų apgultų vietų - ir atsiduri viduramžius menančių gatvelių labirinte, kur gali rasti pačių įdomiausių detalių:







   Spynų kabinimo paprotys prigijęs ir Prahoje:


   Sustojome pietų. Restoranas, kuriame valgėme, įsikūręs prie pat kanalo, šalia Karolio IV tilto. Lyginant su kitais dviem miestais, pietūs Prahos centre yra pigiausi ir sočiausi. Mūsų pietų kompanjonas - čekų vandens dvasia, kuri nelaimėlių sielas nusitempdavo paskui save, į dugną:


   Čekiškasis "Staropramen", kaip gavau suprasti, populiariausias alus. Vis dėlto, jei tik yra galimybė, rekomenduoju gerti tamsų, nes jis pasižymi tiek sodriu skoniu, tiek maloniu aromatu.


   O čia - pietūs: čekiška kopūstų ir mėsos sriuba, patiekiama duonoje. Karšta dieną, kai valgyti ir taip nesinori, tai buvo tobuliausias pasirinkimas. Verta įsidėmėti tai, jog duona kainuoja papildomai, nors apie tai niekas nesako nei žodžio. Patys apie tai sužinojome tik laikydami čekį rankose.



   Dar pora gėrimų iš "čiūdnųjų" kolekcijos: HK granatų arbata ir sojos pupelių pienas:


   Lauktuvės sesei, kuri kolekcionuoja tokias apyrankes: 


   Sakoma, jog ant Karolio IV tilto, reikia paliesti šv. Jono Nepomuko figūrėlę, tada išsipildo doras, iš gerų paskatų kilęs noras (deja, tik vienas! :) ), tuo tarpu šalia yra ne ką mažiau nučiupinėta šunelio figūrėlė, kurią reikia liesti tada, jei turi kokių suktų, "šuniškų" sumanymų:


   Įspūdingas laikrodis, šalia kurio įvyksta... daugiausiai vagysčių! Kol turistai užvertę galvas žiūri kaip pro mėlynas dureles šmėsčioja 12 apaštalų, apsukrieji kišenvagiai darbuojasi kaip išmanydami. Todėl gal net neverta sakyti, jog gidės prigąsdinti rankines ir kuprines prispaudę prie krūtinių laikėme taip, jog net neįsivaizduoju, kokios jėgos būtų reikėję jas iš tų pozicijų pajudinti:


   O dabar metas prisipažinti, jog Prahoje... įsimylėjau! Jo vardas šmėkščiojo gatvėse, užuominas apie jį aptikau parduotuvėse, tačiau tik grįžusi namo supratau, jog padariau didžiulę klaidą ir neaplankiau Alfonso Muchos muziejaus, kuris įsikūręs Prahoje, nuostabiame secesinio stiliaus pastate:


   Meilė iš pirmo žvilgsnio smogė pamačius jo darbus, kurių reprodukcijos puikavosi pradedant plakatais ir baigiant pjaustymo lentelėmis:


   Vis dar tebesvaigstant nuo Prahos padaryto įspūdžio ir graudenantis, jog nenusipirkau nei vieno atviruko su Muchos plakatų reprodukcija, pajudėjome link Brno, kur mūsų laukė nakvynė:


    Vieštubtyje paragavome ir čekiško vyno iš Moravijos regiono, kuris ir garsėja savo vynininkystės tradicijomis. Jei tik turėsite progą lūpas suvilgyti šiuo rūgštoku, bet malonaus aromato vynu - nuoširdžiai patariu tokios galimybės nepraleisti. 


   Kitas įrašas peržvelgs Vienos įdomybes, todėl, kaip sakoma, stay tuned... ;)

2 komentarai:

  1. Puiku, Asta! Beveik visur ir man teko laimė apsilankyti - Praha iš tiesų labai graži! Labai smagu ir kartu juokinga (žinant tiesą), žiūrint šias nuotaikingas nuotraukas BE turistų. Ta košė... ech... Buvome Prahoje žiemą, tad vieną šaltą tamsų vakarą su mama centre išėjome kažkokia šalutine gatvele, kad aplenktume jau pykinantį šurmulį, Kalėdinių lempučių sūkurius ir žmonių minias. Ir tuomet patekome į tamsią, snaudžiančią Prahą, vieną lyg senamiesčio, lyg tiesiog tarpnaminę gatvelę, nebuvo anei vieno žmogaus. Skubinome žingsnį, bet kelionės viduryje paglostė širdį - priėjome seną, žalią, aptriušusią, bet be galo jaukią aludę (tikriausiai tai tiksliausias žodis, žinant čekų pomėgį kartu gardžiuotis geru alumi), kurioje mama ir tėtis studentavimo laikais kartais tykiai vakarodavo. Pažvelgėme pro langelį, ten grojo gera muzika, buvo pilna simpatiškų žmonių... Mama lengvai atsiduso ir nukurnėjome tamsa toliau!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Oho, koks įspūdingas tavasis prisiminimas! Išties, pavyko pavaikščioti tokiomis gatvelėmis, kur nesutikome nei vieno žmogaus (kiti kelionės dalyviai tuo tarpu plaukiojo laivu pirmyn-atgal tą patį 1 km, kuris tinkamas laivybai) ir ta nenublizginta, galbūt net tikroji Praha truputį praskleidė savo šydą :)

    AtsakytiPanaikinti