2013 m. gruodžio 31 d., antradienis

2013


Sausis. Metus pradėjau ekspedicija: pirmoji mano išvyka į Žižmų kaimą


Vasaris. Tik per laidą Labas rytas sužinojau, jog koncertuoja estukai 
Ewert and The Two Dragons! Išsamiau - čia!


Kovas. Kasmetinis ir itin laukiamas Prigimtinės kultūros seminaras Užutrakyje.


Balandis. Mano ir sesės pirmoji kelionė kartu į Rygą!


Gegužė. Tartu ir jaunųjų folkloristų konferencija! Viską aprašiau štai čia!


Birželis. Sesė ir jos 3-jų metų triūso apvainikavimas!


Liepa. Mano mergvakaris!!! 


Rugpjūtis. Ištarti lemtingieji "Taip!" <3


Rugsėjis. Brainstorm'ai buvo Vilniuje!


Spalis. Išleidžiam į žmonas Eivilę!


Lapkritis. Nepakartojamoji Čekija, kurią įsimylėjau dar vasaros kelionių metu! Plačiau - čia!


Gruodis. Mindrei - jau penkeri! Atšventėm jubiliejų kaip dera šauniam folkloro ansambliui! 


Visiems Yellow_Paprika skaitytojams, sekėjams ir svečiams linkiu, kad 2014-ieji, medinio žalio arklio metai, būtų įspūdingi ir pozityvūs! Kad nepritrūktų noro, jėgų ir dirbti (juk arklys - dar ir koks darbinis gyvūnas!), ir linksmintis! Iki susitikimo kitais metais!


2013 m. gruodžio 30 d., pirmadienis

It's Christmas time! Arba tarpušventiniai atsidūsėjimai

Jau baigiu perprasti gamtos žaidimus - kas antros Kalėdos būna be sniego. Jeigu pernai viskas atrodė taip:


Tai šiemet kalėdinis pasivaikščiojimas palei Mūšos upę prašėsi ne žieminių, o guminių batų:



Nepaneigsi, kad ta baltuma prisideda prie šventinės nuotaikos, tad buvo kiek apmaudu, kad taip snieguotai prasidėjęs gruodis baigėsi taip... pavasariškai. Na, bent jau saulė švietė Kalėdų rytą...


Pas tėvus grįžau kartu su Puka (čia jos vakarinis parymojimas šalia F. Dostojevskio knygos), kuri gavo daug daugiau laisvės, nei mūsų bute, o į savo viešnagės pabaigą visai susidraugavo su mamos (na, šiaip jau tėčio) numylėtine šunyte Naira.


Prasidėjo kalėdinių meduolių ir namelio kepimas (kaip visada - sesė su mama pjausto, o aš dekoruoju).


O aš, kadangi vėl kartais prisėdu prie The Elder Scrolls V: Skyrim, iškepiau Dovahkiino meduolių!


Kūčių stalas, kaip ir visada, buvo apkrautas mamos firminiais valgiais, sesuo išvirė savo nuostabiojo kisieliaus, o pakūčiavoję traukėm šiaudus iš po stalo - visiems pasitaikė laaaabai ilgi! 






Kalėdų senelis man buvo dosnus ir maloniai nustebino (vadinasi, buvau tikrai gera!), bet labiausiai džiugino tai, kad pati pataikiau su dovanomis savo mylimiausiems žmonėms - juk nėra nieko geriau, kai ne tik lūpos, bet ir akys nuoširdžiai šypsosi...


2013 m. gruodžio 11 d., trečiadienis

Gabalėliai

Artėja sesija, tad vėl reikia vogti laiką sau. Na, ir ne dėl tų kelių rašto darbų taip kalbu. Plūkiuosi, bėgu, dirbu keliais frontais tam, kad... Tikrai, o kam? Tikrai ne tam, kad užsidirbčiau, nes, kaip mėgsta kartoti mano mama, tie pinigai - slidus dalykas: čia jie yra, čia jų nebėra. Plius, artėja šventės, tai visi mano honorarai, tas kuklus atlyginimas ir šiokios tokios santaupos investuojamos į materialias meilės apraiškas artimiesiems. Nors, manau, jiems ir be to būtų gerai, bet vis tiek - sociumas reikalauja taip. 
   Na, bet ne visada elgiuosi taip, kaip "reikia". Štai dar nepasipuošiau (gal reikėtų sakyti - nepasipuošėm, juk ne viena gyvenu...) eglutės. Kažkaip vis ketinu, bet galiausiai abu su Vyru visiškai užmirštam ir geriau žaidžiam Assasin's Creed. Revelations (tiksliau, vienas žaidžia, kitas žiopso) arba žiūrim dokumentiką. Kad ir apie Antrąjį pasaulinį karą, pavyzdžiui.
   Sunku nepasiduoti tai kalėdinei psichozei, kai iš visų pusių tave atkuoja: pirk, dovanok, mėgaukis ir pan. Ir kažkaip žmogus susižavi, pasiduodi tiems marketingo triukams, taip įsigydamas dar vieną porą batų (nes su nuolaida, c'mon!) arba perki daugiau, nes nuo tam tikros sumos tau dovanoja kažką "magaryčių"...
   Laukiu, kada grįšiu namo, pas tėvus, į apsnigtą Šiaurę (tikiuosi, kad sniegas iš ten niekur per artimiausią savaitę nedings), kur su mama kepsim meduolius, su sese puošim namus ir eglutę, o su tėčiu eisim vedžioti Nairos. Kur vėl čežės šienas po staltiese ir kvepės tikra eglute. Kur viskas kažkaip paprasčiau, ramiau ir neįtempta. Siaubas, kokia nostalgija apėmė!..
   Turiu daug planų ateinantiems metams. Galvoju ir apie savo tinklaraštį (-ius), ką su jais toliau daryti (ne, rašymo apleisti neketinu), ką keisti. Pagyvensim, pamatysim.
   

Dangus pro kambario Šiaurėje langą.


Well hello there!


Pirmojo sniego trupiniai.


Eglė turi obsesiją, o aš ją pildau. Čia ne pirmoji tušinukinė tatoo.



Tėtis ir Naira. Ir ilgasis maršrutas iki Neste degalinės.


Pukai tėtis sukonstravo kačių hamaką prie radiatoriaus. Tebūnie kačių Rojus!


Draudimai VU.


Pirmosios dovanos draugams.


Vilniaus miesto eglutė, arba kodėl ji man primena televizijos bokštą?


Meditacija.


Pirmasis sniegas Šiaurėje. Jau kai drėbė, tai dribtelėjo...

Tad kol kas tiek mano gyvenime. Galvojau daryti Wishlist'ą, bet man nieko nereikia. Rimtai. Turėčiau jaustis laimingiausiu žmogum pasaulyje. Gal taip ir bus. Po sesijos. Tikėkimės. 


2013 m. lapkričio 27 d., trečiadienis

2013 m. lapkričio 26 d., antradienis

Introducing Mucha

Viename iš rugpjūčio įrašų jau pasakojau apie netikėtai atrastą meilę čekų menininkui Alfonsui Muchai. Antroji kelionė į Čekiją, iš dalies, buvo revanšas, nes Prahoje kaip tik vyko (ir tebevyksta) dvi parodos, kurios susijusios su šiuo nepakartojamu art nouveau srovės dailininku. 


A. Muchą išgarsino štai tokie piešiniai bei spalvingos, gausiai ornamentuotos reklamos:


Daugelį jų dabar galima pamatyti A. Muchos muziejuje, kur eksponuojami ne tik piešiniai, bet ir fotografijos, kadangi menininkas jas sumaniai panaudodavo savo darbams.
   Mucha darbavosi daugelyje sričių - nuo minėtųjų reklamų, iki interjero puošybos. Štai kad ir šv. Vito katedros (Praha) langai, kurios vitražus kūrė būtent jis. 


Didžiausias džiaugsmas - kad gavau pamatyti jo garsųjį Slavų epą, kuris kaip tik dabar eksponuojamas Prahos nacionalinėje galerijoje. Tai įspūdingo dydžio drobės, pilnos simbolių ir kuriančios neišdildomą įspūdį...


Pabaigai - dar keli kadrai iš Prahos žymiausio secesinio pastato - Savivaldybės rūmų (Municipal house), kur taip pat ryškus Muchos indėlis.






2013 m. lapkričio 22 d., penktadienis

Mademoiselle en vacance: Kutna Hora


Trečiasis Čekijoje aplankytas miestas - viduramžiais dvelkianti Kutna Hora (73 km nuo Prahos), kurioje yra daugybė vertų dėmesio objektų. Žinoma, labiausiai turistus masina makabriškasis Osuarijus (Sedleco kaulų koplyčia), kurio puošybai panaudota apie 40 tūkst. (berods) žmonių kaulų. Na, jausmas, būnant pastato viduje, išties įdomus - toks Memento Mori smūgis, sakyčiau... 
   Kitas mano nuomone lankytinas objektas - šv. Barboros katedra, vienas iš vėlyvosios gotikos perlų. Jos istorija labai panaši į šv. Vito katedros, stovinčios Prahoje: statyta kelis šimtmečius, langai dekoruoti Art Nouveau stiliumi ir t.t. Viduje iš garsiakalbių sklinda choralai, kurie įsupa į tą erdvę ir suteikia progą ją patirti gana... autentiškai.
   Kutna Hora sužavi savo siauromis, viduramžiškomis gatvelėmis, mažais namukais, menančiais miestelio klestėjimo laikus, kai čia veikė sidabro kasyklos (kalnakasiai čia laikyti didelėje pagarboje, jiems skirta koplyčia šv. Barboros katedroje ir t.t.). Toks jaukus, truputį net užsikonservavęs pasaulėlis. Juokavau, kad jei reikėtų įsikurti Čekijoje, tai tik čia! Juolab, kad ir susisiekimas gana patogus - gana dažnai kursuoja traukinys į Prahą. Tiesa, jei čia lankysitės - užsukite į mažą piceriją šalia šv. Jokūbo bažnyčios - ten kepa išties nepakartojamo skonio picas!..