2012 m. gruodžio 30 d., sekmadienis

Išpakuotos Kalėdos




Mamos firminis meduolinis namelis :)

Štai aš ir vėl Sostinėje, o gimtoji Šiaurė liko už beveik 200 km. Išties, galiu teigti, jog pailsėjau ir prikaupiau jėgų, kad galėčiau kibti į atlapus belaukiantiems rašto darbams. Tačiau dabar ne apie juos.
   Prabėgo didžiosios metų šventės. Išties, jos buvo kaip niekad jaukios, mielos ir linksmos, praleistos tiek su šeima, tiek su bičiuliais. Kūčių vakarą papuošusios eglutę su sese sutempėme dovanas, o ryte buvo nepaprastas malonumas vynioti jas iš traškančio dovanų popieriaus...


   Išties džiaugiuosi sau prieš kurį laiką šovusia idėja, savo norų sąrašą patalpinti tinklarašty - artimiesiems buvo gerokai mažiau galvos skausmo :) Tėveliai ypač pasistengė, nes jų įteiktame paketėlyje radau ne tik Rimvydo Stankevičiaus poezijos knygą, bet ir kaktusų žiedų arbatos (nors būtų tikusi bet kokia, bet mama užsispyrė rasti būtent tokią, kurią buvau įdėjusi į savo įrašą :) ), o kadangi tušą nusipirkau pati, mane jie pradžiugino itin prabangia dovana - Yves Saint Laurent lūpų dažais. Na, dabar privalėsiu naudoti lūpdažius, nors iki tol jų tepimasis nebuvo mano kasdienio ritualo dalis :)
   Sesers dovaną ištraukiau iš po šūsnies Forum Cinemas lankstinukų - po spragėsių pakuotėmis gulėjo kino kuponai man ir Draugui :) 
   O štai mano Draugas šturmavo ebay vien tam, kad gautų man tą fantastišką džemperį su panda, kuris išimtas iš pakuotės tuojau buvo apsivilktas ir sąžiningai nešiotas dvi Kalėdų dienas. Tiesiog laukiu nesulaukiu, kai galėsiu šiuo grožiu apsirengusi skuosti į Universitetą ir nebijoti sušalti :)

   

   Antroji Kalėdų diena mus pasitiko su didžiuliais kąsniais krentančiu sniegu ir labai keistais paukštukais, 

kurių būrys nutūpė ir plakėsi mūsų sodo obelyse. Šią dieną jau laukėm ir sulaukėm svečių, o jie irgi ne tuščiomis atvažiavo... 
   O štai 28 dieną su Draugu riedėjom į Biržus, dar šiauresnį miestą, kur vyksta Sigutės Ach darbų paroda:




      Štai tokios tad šiemet mano Kalėdos! Didžiuojuosi savimi, kad sugebėjau atsilaikyti prieš didijį persivalgymo vajų ir nuo stalo pasitraukdavau neplyštančiu skrandžiu, be to, su sese pastebėjom, kad tai pirmieji metai, kai tėvai mums nepadovanojo saldainių. Suaugom? :)
   

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą