2012 m. kovo 29 d., ketvirtadienis

,,Staigiame kelio posūkyje nepasirinko saugaus greičio ir vertėsi"

Šįsyk mano dėmesio centre - Audronės Urbonaitės pirmoji knyga ,,Posūkyje - neišlėk" (2005 m.). 
   Kai galvojau kaip šį įrašą pavadinti - idėją (o, tiksliau, ir visą pavadinimą) radau... kriminalinėse kronikose. Ten, kur pranešama apie kelių eismo įvykius. Nes imperatyvas knygos viršelyje turėjo būti skirtas ne skaitytojui, o pačiai autorei...
   Audronė Urbonaitė - žurnalistė. Ir tai, kad ji stropiai darbuojasi publicistikoje, akivaizdu kone kiekviename jos sakinyje - iš stiliaus, sintaksinių konstrukcijų ir dar kitų niuansų (apie juos - kiek vėliau).
   Knygos nugarėlėje - trumpa pačios autorės parašyta anotacija. Skaitome: ,,Tai knyga prislėgtoms moterims, kurioms chroniškai nepavyksta savęs išreikšti. Ir vyrams, kurie nepastebi, kad jų senstančios bobos liepsnoja. Ir man taip buvo, kol susirgau vėžiu ir išėmė gimdą. Nė už ką niekam neatiduočiau savo vėžio, nes jo dėka tapau laiminga: nustojau bijoti žmonių ir savo nevaldomų postūmių". 
   Novelių romanas (taip šis žanras įvardijamas knygoje) susideda iš 4 kūrinių: ,,Paguodos telefonas", ,,Tik Estijoje, visada - tik Estijoje", ,,Fokusininkai", ,,Posūkyje - neišlėk". 
   Kas krenta į akis pirmiausia - tai pasakotoja, kuri abejinga viskam. Abejingumo perteklius išryškėja pirmoje novelėje:

Bet universitete buvo nuobodu.
Suolai dulkini. Musės zyzia. Nuo ilgo sėdėjimo maudžia nugarą, plečiasi strėnos, o galva tuštėja.
Ir net moko visai ne to.
<...> Palaigyti po teatrus - tarp kitko. Pasitrainioti prie bažnyčių ir kitų architektūros ansamblių - irgi tarp kitko" (9 p.)

Ir neapleidžia iki pačios paskutinės (,,Posūkyje - neišlėk"), kur pasakotoja, po incesto istorijos su tėvu, taip pat lyg ,,tarp kitko" išteka už chemiko, kurio nemyli, išvis, nieko nejaučia. O tuo tarpu pati kremtasi, jog nerealizuoja savęs taip, kaip norėtų. Pagimdytas vaikas tampa našta, pasakotoja pavirsta despotiška motina, skyrybos, nauja meilė, vėžio operacija, flirtas su jaunu chirurgu... Štai tokį gyvenimą savo novelių pasakotojoms (kurios beveik identiškos, nors lyg ir turėtų skirtis kažkuo...) lipdo autorė. 
   Vykusia (beveik) novele galėčiau pavadinti ,,Fokusininkus". Moteris rašo ,,knygą apie senatvę" (46 p.). Panašiai kaip Giedros Radvilavičiūtės pasakotoja, kuri išeina iš namų galvodama apie parašysimą knygą, šios novelės pasakotoja ieško vietos, kur galėtų apsigyventi ir ramiai kurti. Kad šeima netrukdytų.
   Vieta, kurią ji pasirenka atrodo tarsi pakibusi tarp kaži kokio ,,čia" ir ,,ten": ,,Trijų kryžių kalnas ir Gedimino pilis atrodė ranka pasiekiami, bet nerealūs" (47 p.). Butą jai sutinka išnuomoti keistos būtybės - lyg ir senukai, tačiau turintys nujaučiamų transcendentinių bruožų. 
   Rašydama moteris pajunta, kad vis geriau gali apčiuopti senatvėje atsirandančias problemas, nes pati... ima senti: ,,Man labai gerai pasisekė pavaizduoti, kaip blėsta senų žmonių atmintis: vakarykščių veidų jie neprisimena jau rytojaus rytą, o seniai išėjusieji kasdien šviečia jų sapnuose vis ryškiau". (54 p.). Galima nujausti, jog yra kažkas, kas siurbia jos jaunystę. Galbūt tai vienas iš tų mistiškų senukų?..
   Autorė galėjo čia palikti intrigą - ar sugrįš jauna moteris į savo šeimą? Ar ji atgaus jaunystę? Kas tą jaunystę vagia? Tačiau ji nesusilaiko ir čia pat išdėlioja kozirius ant stalo: ,,Pasakodami apie senatvę, jie išsiurbė iš manęs jėgas, todėl dabar neprašą užmokesčio už kambarį - aš jau susimokėjusi" (57 p.). Posūkis, ir novelė nevaldoma nulekia nuo kelio...
   Tačiau didžiausias posūkis ir tragiškiausia avarija, mano nuomone, įvyko novelėje, pagal kurią pavadinta ir knyga - ,,Posūkyje - neišlėk". Atrodytų, jog eilėraštis, novelė, apysaka, pagal kurią pavadinama visa knyga turi būti išties stipri, verta to, kad jos pavadinimą spausdintų ant viršelio. Tačiau... Būtent šią novelę laikyčiau silpniausia šios knygos sudedamąja dalimi. Joje pilna visko: jau minėtas incestas, pasakotojos deklaruojamas abejingumas, nepavykusi santuoka, traumuojamas vaikas, vėžio diagnozė... O ties 100 puslapiu tampa visiškai aišku, jog per pasakotoją persigeria autorės žurnalistinės patirtys, ir tai niekaip nesusiriša su pasakotoja, nors skaitytojui bandoma įteigti, jog ji - žurnalistė (koks sutapimas!). Lena Lolišvili, V. Uspaskicho pirmoji žmona, Furmanavičius... Juk tai realūs asmenys, skandalų apsupti žmonės ir jų atsiradimas knygoje bei pasakojimas apie tai, kaip iš jų buvo imti interviu (100 p.), kaip ,,išsivyniojama" iš situacijų, kai dėl žurnalisto kaltės nukenčia žmonės (101 p.) šią knygą posūkyje tiesiog švysteli per literatūros autostrados apsauginę tvorelę... Ir autorės žodžiai viename interviu, jog ,,Tikiu, kad trumpa mano knygiūkštė yra tikroji literatūra" (bernardinai.lt, 2005) nuskamba kaip išties didelė pretenzija... 
   Pabaigai: mano kompiuteris kategoriškai atsisakė į šią mini recenziją įkelti knygos viršelį - bandžiau tris kartus, tačiau visi baigėsi nesėkme. O gal ir gerai. Turėsite šiokią tokią nuostabą, kai užsisakę šią knygą bibliotekoje (kaip kad buvo man)pamatysite moteriškumu dvelkiantį viršelį. Galbūt netgi ne tik dvelkiantį... Ir, prašau, jei vairuosite - knygą pasidėkite kuo toliau. Nes posūkyje tikrai rizikuojate išlėkti...
   

2012 m. kovo 27 d., antradienis

Cukrinės dienos

Kai dienos bjursta greičiau, nei spėji pasakyti ,,Trys, keturiolika" (Pi), aš išsitraukiau savo geltonmargį paltą. Ir man pavasaris visam gražume. Einu gatvėmis ir šviečiu, nes visur aplink vis dar juodai pilkai ruda (ir gamtoj, ir žmonių aprangoj)...
   Dienas prasiskaidrinu ir dar visokiausiais būdais: tokiam geram tinklalapy www.sena.lt randu labai gerų knygučių. Ir daug pigiau, nei knygynuose, žinoma. Tai štai, šiandien noriu labai labai padėkoti Sineik, iš kurio nusipirkau tokią knygelę:


   Turėsiu atostogoms skaitinį (tikiuosi, kad jis nepasirodys laiko švaistymas...).
     O dabar... Ne, nebe batai :) Prasinešiau per parduotuves, kaip sakoma. Taigi, savo pamėgtame kuistuke radau štai ką:


Džinsiukai - 8 Lt (pamilau iš pirmo žvilgsnio :)) ir...


... suknutė - 12 Lt (patiko medžiaga ir šiaip, man ji laaabai graži :))
O su paskutiniuoju pirkiniu buvo taip: prieš porą savaičių parduotuvėje ,,Seppala" pamačiau marškinėlius, kuriems buvo diiidelė nuolaida. Kadangi tuo metu piniginė netryško nei banknotais, nei monetomis, nusprendžiau taip: jei po dviejų savaičių, kai gausiu stipendiją, vis dar norėsiu jų - nusipirksiu. Kaip matot...


Marškinėliai - 10 Lt (raktai, raktai, raktai...:))
   Dar dėkoju Utai, kuri parodė nuostabią parduotuvę rankdarbiams. Ten pričiupau povo plunksnų, dar šio bei to, ir pasigaminau auskarus:


Artėja atostogos. Jau užuodžiu namų kvapą ir piliakalnio žibutes :) O kur dar Velykos...



2012 m. kovo 25 d., sekmadienis

Šventaragio skaisčios ugnys

Visa ši savaitė buvo itin folkloriška: pirmadienį ir trečiadienį - folkloro kolektyvo repeticijos, ketvirtadienį-penktadienį - Norberto Vėliaus skaitymai LLTI (Lietuvių literatūros ir tautosakos institute), penktadienį su kolektyvu pasirodėm... ,,Duokim garo" (o, taip :)), o štai šeštadienį įvyko Šventaragio ugnys, kasmetinis renginys pažymėti pavasario lygiadieniui.
   Šiemet buvo kiek kitaip - žvakių figūras ir pernai labai žaviai atrodžiusius sodus pakeitė kosminiai kiaušiniai. Kodėl? Tiesiog pacituosiu iš reklaminio renginio lapelio:
,,Žemdirbiškoje mūsų protėvių tradicijoje Pavasario lygiadienis laikomas Naujųjų metų šventimo laiku.
   O pradžia be ritualo neįmanoma.
   Kosminis kiaušinis - pradžių pradžios paslapties simbolis: tobulas savo paprastumu, neperprantamas gyvybės atsiradimo stebukle. 
   Pavasario lygiadienio naktis Šventaragio slėnio sapnalaikyje, kaip kasmet, - burtų metimo laikas. Šviesa ima viršų, tamsa traukiasi. Tačiau šviesa be tamsos neįmanoma, naktis be dienos neapmąstoma.
   <...> Septyni kiaušiniai - septyni žmogaus gyvenimo kelionės laivai. Kiekviename iš jų - kelio atspindys ar šešėlis: vaikystė, jaunystė, branda. tėvas ir motinėlė, ir galiausiai senatvė <...>.
   Tebūnie darna".
   
... Ir buvo labai gražu. Ugnies šokėjai, einantys nuo vieno kiaušinio prie kito sudarė tokią ugnies gyvatę, vinguriavo kaip gyvybės ir šviesos upė. O kur dar ritmingas būgno mušimas, suteikęs viskam mistikos ir rituališkumo prieskonį. 
   Buvo džiugu matyti pažįstamus veidus, girdėti žinomas lietuvių liaudies dainas iš iš visos širdies užplėšti ,,Augo obelėlė"...
   Akims paganyti - keli kadrai iš šio įspūdingo renginio:






Ir toks jausmas apima, kad lietuviai dar tikrai arti savo senosios religijos, kad kažkas dar kirba mūsų atmintyje, norisi dėkoti gamtai, žemei, kad ir vėl pavasaris, kad ir vėl apsisuko ratas, o tamsa traukiasi, vietą užleisdama šviesai ir šilumai. 


   






 

2012 m. kovo 22 d., ketvirtadienis

Sielų vakaras

Kaip pasakytų Velniūkštis (The Imp) iš ,,Game of Thrones" - ,,Lanister always pays his debts". Taigi ir aš - nors ir ne iš Lanisterių, bet pažadėjau praeitam įraše, jog parašysiu, kur buvau ir ką veikiau 20-osios dienos vakare. Ir pažadą tęsiu :)
   Antradienio vakarą, šv. Kotrynos bažnyčioje koncertavo legendinė latvių grupė Iļģi [tariasi ,,ildži", lat. sielos, vėlės]. Apie ją sužinojau ne per seniausiai, tačiau paklausiau įrašų ir jie man kaip reikiant įkrito į ausį (jei gali įkristi į akį, tai kodėl negali į ausį? :) ). Taigi, 20 dieną turėjau progą iš arčiau išvysti šią grupę:






O jei norite pasiklausyti kaip jie skamba - spauskite čia:  Šķērsu dienu saule teka . Saule brida miglajos.  Kas Vareja Grozus Vit
   




 

2012 m. kovo 20 d., antradienis

Shoeholic

Eilinį kartą įsitikinau - oro spėjimai pro kambario langą nepasiteisina. Vakar išėjau į paskaitas be kepurės ir oi, kaip pasigailėjau...
   Tačiau pasidalinsiu ir savo džiaugsmeliais: vakar nusipirkau paskutinius batus (tikiuosi), kurių labai norėjau iš ,,Batų centro" - tai šiuos žavius inkariukus


    Kaina? 9.99 Lt. Taigi, už beveik 40 Lt per šį mėnesį įsigijau 3 batų poras. 
   Taip pat papildžiau ir savo aksesuarus - už 5 Lt pas mane atsirado šie žavūs metaliniai auskariukai:


Už kelių dienų bus metai, kai įsivėriau auskarus. Ilgai delsiau, paskui pamaniau, jog tiek jau to - kaip tik baigėsi vienas projektas, kuriame dalyvavau, ta proga ir nusprendžiau prasidurti ausis. Iš pradžių maniau, kad jau viskas - įsigijau dar vieną pretekstą išlaidoms, tačiau paskui pati ėmiausi gaminti auskarus, o ir aplinkiniai pradėjo dovanoti (dabar net nežinau kokių auskarų daugiau - dovanotų, ar savo pačios pagamintų turiu). Tad šie auskariukai buvo nusipirkti po laaabai ilgo laiko. 
   Dėl pavasario ir žiemos nesantaikos vėl pasnigo, o aš turėsiu progą išbandyti savo naujus žieminius batus. 
   O vakare... Kai kur eisiu :) O kur - apie tai bus kitame įraše...


2012 m. kovo 18 d., sekmadienis

Planas: spintos renesansas

Kuo toliau, tuo labiau man ima atrodyti, kad ,,Batų centrą" (,,Gedimino 9") aš tuoj tituluosiu labiausiai džiaugsmą keliančia parduotuve. Vakar joje apsilankiau su sese ir mama, kuri atvyko į Vilnių paviešėt. Kažkodėl juodvi taip ir neapsisprendė ko nori, o štai aš nučiupau šių ,,Skills" žieminių batų porą...


... už...


Nors žiema jau ir baigėsi (tikiuosi), tačiau negalėjau praleisti tokio pasiūlymo. Juolab, kad jau esu turėjusi ,,Skills" demisezoninius batus, sąžiningai išnešiojau du sezonus, jie vis dar geroj būklėj :)
   Kas dar vakar mane pradžiugino? Ogi labai miela sesės staigmena - vėl ,,Hello Kitty" sūrelis, kurio priedas buvo...


Jau turiu du žiedelius (pirmasis - čia). Ir juos sudėjau į HK pakabuką - ledinuko dėklą (irgi sesės dovana):


Labai vasariški žiedeliai :) O štai prieš kelias dienas vienam kuistuke  už 4 Lt aptikau irgi labai smagų šalikėlį:


 Taip pat mano aksesuarus papildė ir šis šalis už... 1 Lt:


Naujo gyvenimo sulaukė ir palaidinukė, apie kurią rašiau ankstesniame tinklaraščio įraše. Nuėmiau vieną sluoksnį, kuris mane darė panašią į kopūstą, nuardžiau juodą juostelę - susegimą ir prisiuvau nėrinių. Rezultatas:



   Ir pabaigai: ,,Tiger" aptikau šį smagų indelį su katinuku (o kaip gi kitaip... :) , 5 Lt), kuriame jau susipyliau savo kvapnią žaliąją arbatą su čiobreliais:


Jaukaus sekmadienio :)

   

2012 m. kovo 16 d., penktadienis

Kas telpa puoduke kefyro



,, Ši knyga yra kažkas tarp menkučių gyvenimo
gabaliukų ir šiokių tokių minčių, kurios nori nenori
užgula susirgus ir patekus į ligoninę.
To, kas atmintyje lieka per daugelį dešimtmečių.
Lieka ir padeda."


Tokiais žodžiais pradedama paskutinioji Gendručio Morkūno knyga ,,Puodukas kefyro ant palangės" (2012). Kol kas lietuvių literatūroje panašia tema turėjome tik Jurgos Ivanauskaitės ,,Viršvalandžius", tačiau šios knygos skiriasi kaip diena nuo nakties - G. Morkūno knygutė tiesiog spinduliuoja optimizmu. ,,Baltoji maldaknygė" - taip per knygos pristatymą ją apibūdino velionio žmona Regina. 
  Ligoninėje tekę yra pabūti (ilgiau ar trumpiau) ko gero visiems. Kad sirgti buvo malonu tik vaikystėje, paliudija ir knygos autorius, nes tada: ,,<...> gali  prašyti ko nors skanaus, nevalgyto gal jau šimtą metų, skanėsto, kurio mama dėl skubėjimo ir nuovargio nepagamina, arba manydama, kad augančiam vaikui nesveika, nenuperka" (13 p.).
   Vienas epizodas, apie močiutę, stalčiuje slėpusią kotletus, man labai pažįstamas: kai pati buvau gal daugiau nei  10-ties metų, gulėjau ligoninėje, moterų skyriuje. Ir ten atkėlė močiutę, kuri elgėsi labai panašiai - į savo stalčių kraudavo viską, kas likdavo nuo pietų. Tačiau nepamenu, kad ją kas nors būtų lankęs. G. Morkūnas bando paaiškinti tokių žmonių elgesį: ,,Matyt, gyvenome gerai, nes nežinojome, kas yra badas. O senutė jį tikrai buvo patyrusi. Tad ir įprato pataupyti maisto blogesnei dienai" (23 p.).
   Apie ką ši knyga? Ji ne tik apie ligą. G. Morkūnas nesipasakoja, neverkšlena. Apie jo ligos progresą sužinome tik iš paskirų, po visą knygutę pabirusių sakinių. Akivaizdu, jog rašytojas norėjo skaitytojo dėmesį nukreipti kitur - į ligoninės aplinką, ligonių santykius (vienų su kitais, su gydytojais, su lankytojais) ir daugelį kitų dalykų. Jo mintys sukasi, atrodytų, apie periferinius dalykus - pasakotojas (šiuo atveju galima teigti, jog ir autorius) stebi savo palatos kaimynus, pasišaipo iš žmonių, kurie savo ligas (tikras ir pritemptas) žino geriau, nei, ko gero, artimųjų gimtadienius: ,,Viena moteriškė man pasakė:
- Aš sergu artritu, lėtiniu bronchitu, skrandžio opa, migrena, depresija, šlapimo nelaikymu, cukralige, širdies nepakankamumu.
   <...> Kiekvienas ligos pavadinimas sąraše turėjo tam tikrą tik jam priklausančią vietą. Todėl ligų sąrašas skambėjo tarsi nedidelis eilėraštis" (43 p.).
  Autorius paneigia visuomenėje įsišaknijusį mitą, jog tik duodamas kyšį, pelnysi didesnę gydytojo(-ų) malonę: ,,Pastebėjau tik viena - net jeigu ligonis į gydytojo chalato kišenę įkiša ką nors tokio, rūpinimasis ligoniu nė kiek nepakinta" (55 p.).
   Šią knygelę perskaičiau ir nepajutau, kad taip greit ji baigėsi... Po to perskaičiau dar. Ir dar. Atrodo, jog norisi visą ją citatomis išsirašyti. 
   Išties, tai gali būti puikus lauknešėlis draugui(-ei), ar giminaičiui, kuris galbūt kaip tik dabar guli ligoninėje - ji neslegia, priešingai, kaip minėjau, tiesiog spinduliuoja optimizmu, sveiku humoru, turi ironijos pipiriukų. O ir nesergančiam labai sveika ją perskaityti - galbūt, kaip to tikėjosi autorius, išmoksmie pažinti kūno siunčiamus signalus, jų neignoruoti ir laiku stoti į kovą su liga.
   O kefyro puodukas ligoninėje tampa vilties ir laukimo simboliu:
   ,,Kol ateina vakaras, prigęsta šviesos, o tu imi žiūrėti į ant palatos palangės šalia tavo lovos stovintį puoduką su kefyru. Jis - rytdienos rytui. Tad žiūri į tą puoduką ir lauki to kito ryto" (156 p.).
   
   
   

2012 m. kovo 13 d., antradienis

Mano batai buvo du...

Einu gatve, o saulė kad šviečia, kad kepina... Jėtau, jau tikrai pavasaris! Ir čia man į galvą šauna laaabai bobiška mintis - ogi reikia batų :) Juolab, kad tik vieną porą tokių pavasariui tinkamų ir turiu. Hm, bet ką daryti, jei tave persekioja batų dievo prakeiksmas (batai suplyšta greičiau nei per tris savaites), o piniginė stipendijos laukia jau beveik tris mėnesius?..
   ,,Gedimino 9" yra toks ,,Batų centras". Tad ten užsukus šiandien nepasigailėjau - štai šiuos tokius rokeriškus gražuolius...


... kurie mane papirko savo sagtimis...


... įsigijau už...


Tai va taip va. Man šiandien širdy šventė. Kai už tokią kainą batai, jei ir suplyš - nebus gaila. Ta proga einu valgyt mandarinų ir klausytis tokios labai šaunios atlikėjos Florence and The Machine

2012 m. kovo 8 d., ketvirtadienis

Neskausminga spintos injekcija

Jeigu yra žmonių, kurie filologę vis dar įsivaizduoja dėvinčią ilgą nertą sijoną, susipynusią kasas ir išvis nenumanančią, kas yra mada (nors jos apibrėžimą ir žino) - manau, jog jūsų žinios beviltiškai pasenusios... J Ten, kur aš studijuoju, tokių žmonių lyg ir nebėra. Jei ką ir pamatau, tai tik išsičiusčiusias madistes, nuolat sekančias mados pulsą, arba tiesiog stilingus žmones. Kad tai įrodyčiau, pažadu, kitą sykį padarysiu fotoreportažą iš mūsų fakulteto. Nes juk reikia griauti nusistovėjusius mitus visuomenėje apie šią specialybę ir filologę kaip žmogų apskritai J
   O koks mano pačios santykis su mada? Negaliu pasakyti, jog ji man nerūpi, tačiau jos isteriškai taip pat neseku... Mano stiliaus ,,kelrodis" yra ne tik internetas ir jo platybėse aptikti tinklaraščiai, bet ir svetainės, tarkime, ši šauni svetainė apie japonų gatvės stilių: Tokyo street fashion. Tiesiog japoniukai be proto stilingi, madingi ir dar visokie kokie Tai mano inspiracijos šaltinis, galvojant apie drabužius. 
   Vartydama ,,Laimą" (čia vienintelis žurnalas boboms, kurį skaitau ir pripažįstu. O daugiau pas mane rasit tik ,,National Geographic", ,,Iliustruotą mokslą" bei ,,Metus") sužinau kas gi bus toji hot topic viename ar kitame sezone. Įsigyju tai retai, bet bent jau žinau. TAČIAU šis pavasaris bus išimtis, nes įsigijau... klostuotą sijoną, kurį daugelis mados ikonų ir ikonėlių jau nešioja:


Kur: kuistukuose; Už kiek: 6 Lt (plius 70 proc. nuolaida, tad patys paskaičiuokite...). Išties smagus sijonas, tamsiai mėlynas, lengvos medžiagos, plisse nei per stambi, nei per smulki. Jau žinau kaip ir prie ko dėvėsiu (antraip ir nebūčiau pirkus...). Taigi laikykis, vasara J
   Mano spintą taip pat papildė dar keli drabužiai. Pirmiausia, tai gėlėta suknelė, truputėlį virš kelių. Medžiaga tokia maloni, kad negalėjau neimti:


Vienintelis daiktas, kurį keisiu joje - tai dirželis, nes man medžiaginiai diržiukai niekada nepatiko. O kaip tik turiu plonų dirželių (tai, beje, irgi pavasario sezono must have), kuriais ir susijuosiu. Ir štai, jau turiu puikų drabužėlį vasarai J.
   Taip pat įsigijau palaidinukę:


Su ja jau bus kiek daugiau darbo... Pirmiausia - man nepatinka ta juoda juosta, kurioje paslėpti susegimai. Tikrai ją ,,išmontuosiu". Antra, palaidinė tokia kopūstinė, t.y. po krūtine yra du sluoksniai - trumpesnis ir ilgesnis. Tai, ko gero, iš jų liks tik vienas. Bet medžiaga yra nuostabi, minkšta, o kur dar gėlių ornamentas...
   Ir nors žiema jau oficialiai praėjo (bet, kaip matom, ji to nenori žinoti), tai apsirūpinau dviem mielais megztiniais. Pirmasis - mano pamėgtos mėlynos spalvos:


  Siūlai, iš kurio jis numegztas, jaukūs, ne per šilti, bet, manau, kad nesušalsiu J. Šiaip, ilgis geras, toks smagus daiktas, kai šaltis nesitraukia, o rengtis storiausio megztinio jau nebesinori...
   O štai šitas megztinis mane sužavėjo trimis dalykais:


spalva (kuri kažkodėl nuotraukose yra gerokai blankesnė, nei iš tiesų...), faktu, jog turi kapišoną ir... bumbulais :3 Jis toooks gaivus atrodė tarp visų tų kitų drabužių, kurie kabėjo, kad čiupau, pasimatavau ir abejonių neliko - imu J
   O džiugiausia tai, jog savo piniginės nenuskriaudžiau - šie rūbai be nuolaidos būtų kainavę 44 Lt, o su ja nekainavo nei... 14-kos litų J. Tiesa, vakar ,,Aprangoje" vos nenusipirkau megztinio už 59Lt, kuris buvo laaabai panašus į mano įsigytą mėlynąjį. Ir kaip dabar džiaugiuosi, kad to nepadariau! 
   O visiems tiems, kurie rauko nosytes, vien pagalvoję apie padėvėtus rūbus, palieku pasiskaityti ištrauką iš Aleksandros Fominos romano ,,Mes vakar buvom saloje":

- Aš niekaip nesuprantu, kodėl visiems reikia turėti tai, kas geriausia ir naujausia, sukurta specialiai jiems. Ar tau karūna nuo galvos nukris, ar depresija prasidės, jei gausi kitko?
- Na, pavyzdžiui, jei žinosiu, kad iki manęs tą daiktą dėvėjo koks reperis narkomanas iš Rytų Berlyno...
- O kuo jis už tave blogesnis, tas reperis? Kuo tu tokia ypatinga, kad reikalauji būti VIP? Turi dvi rankytes, dvi kojytes, vieną galvą. Tu nežiūrėk į daiktus kaip į lakmuso popierėlius. Juk visi tą patį darželį lankėme. 
(109 p.)
 

2012 m. kovo 6 d., antradienis

Carpe diem :)

Penktadienio rytas mane pasitiko su liūdnomis naujienomis - suplyšo mano šaunieji žieminiai batukai, kuriuos pirkau vasario 11 dieną... L Ką gi, teko kulniuoti į parduotuvę jų grąžinti. Na, kadangi jau suplyšo trečia mano žieminių batų pora, supratau tai kaip ženklą, jog viskas, užtenka - reikia susitaupyti ir nusipirkti normalius, odinius batus, kurie atlaikytų kelis sezonus, o ne vieną mėnesį (ir tą patį nepilną). Hm, kaži kas buvo tas išminčius, pasakęs, jog skūpus dukart moka?.. Taigi, avalynei taupyti reikia. Šito išmokau per šią žiemą (daugeliui turbūt atrodys, kad GEROKAI pavėluotai...). 
   Užtat savaitgaly praleidau Užutraky ir Trakuose, prigimtinės kultūros seminare ,,Vietos ir žmonės". Keli kadrai  su gamtos vaizdais akims paganyti:







Nors man su batukais ir nesiseka, užtat radau kelnes, kokių seniai norėjau J. ,,Parke", ,,Aprangos" išparduotuvėje:



 Kaip matot, savęs (finansiniu atžvilgiu) nenuskriaudžiau J. O juolab, kad kelnės fantastiškos samanų spalvos... 
   Lietuvoje populiarėjant ,,Hello Kitty" man dabar kone aukso laikai - štai ką šiandien gavau dovanų iš savo draugo - laaabai skanų HK sūrelį su staigmenėle...




   Jau žinau, prie ko derinsiu šitą žiedelį vasarą J. Jis išties smagus, nuotaikingas ir patogus. Vakaras dėl to tapo dar šaunesnis J
   Ir pabaigai - šiandienos kulinarinis bandymas, gimęs iš alternatyvos paieškų makaronams su sūriu arba su mėsos padažu - makaronai su vištiena ir pievagrybiais:


O receptukas toks, radau jį kažkur interneto platybėse:

400 g makaronų (geriausia-ilgų juostelių "Lasagnette"),
60 ml pieno,
šaukštas susmulkintų šviežių peletrūnų,
25 g sviesto,
2 česnakų skiltelės,
200 g vištų krūtinėlių,
100 g pievagrybių,
pusė raudonosios paprikos,
225 ml grietinėlės gaminti,
žiupsnelis maltų muskatų riešutų,
druskos,
maltų juodųjų pipirų.


Peletrūnus suberkite į pieną, užvirinkite ir palikite ataušti. Makaronus sudėkite į pasūdytą verdantį vandenį ir išvirkite. Paruoškite padažą: didelėje keptuvėje išlydykite sviestą, sudėkite nuluptus česnakus (nesusmulkintus), griežinėliais supjaustytą mėsą ir kepkite, kol įpjovus iš mėsos tekės skaidrios sultys.

Išimkite česnakų skilteles, sudėkite grybus, plonais šiaudeliais supjaustytas paprikas, pasūdykite, pagardinkite pipirais, muskatų riešutais ir kepkite dar 5 min. Visą laiką maišant supilkite pieną, grietinėlę ir kaitinkite, kol padažas sutirštės. Išvirusius makaronus nukoškite, užpilkite padažu ir iš karto patiekite.

Na, man tas padažas nesutirštėjo, bet vis tiek buvo skanu J

Ką, gi, o dabar antradienio vakaras, tad keliauju žiūrėti ,,Game of Thrones", kurį kažkaip stebuklingai rodo per BTV  J.

  



   

2012 m. kovo 2 d., penktadienis

Mashup

Kartais reikia tiek nedaug, kad turimas drabužis pasikeistų. Šį kartą ėmiausi paltuko atnaujinimo - nusprendžiau persiūti sagas. Sykį jau taip dariau, kai norėjau turėti daiktą, bent truputį derantį prie mano geltonų kerzų:


Juokingiausia, jog sagos tąkart man kainavo daugiau nei paltukas, kurį pačiupau ,,Humanoj". O štai šįsyk pavyko rasti tikrai pigias, bet labai šaunias sagutes:


Kelios minutės - ir voila - atšviežintas paltukas :)


Tiesa, vakar dalyvavau susitikime su kritike Jūrate Sprindyte. O čia jos vienos minties apie ,,vėžlių vėžlį" iliustracija (deja, aiškinti ilgai užtruktų, tad ji bus suprantama tik tame vakare dalyvavusiems...):


Mano pastarųjų dienų atradimas - Gotye. O čia - jo daina, kuri man galvoje sukasi visą mielą dieną: