2012 m. sausio 27 d., penktadienis

Kai susijungia du pasauliai: knygos ir žaidimai



...Ir pagaliau vakar įveikiau paskutiniąją Haruki Murakami ,,1Q84" trilogijos dalį. Na, akivaizdu, kad šis populiarusis japonų rašytojas ir toliau sėkmingai kuria romanus pagal paties susikurtą modelį. 
   Pirmiausia - vaizduojamas mūsų pasaulis. Romane veiksmas prasideda 1984 metais. Vėliau įvyksta kai kas, dėl ko atsiranda jungtis su kitu - paraleliniu pasauliu. Skirtingai nuo kitų šio autoriaus knygų, čia du pasauliai susiduria dar knygos pradžioje, kai pagrindinė veikėja Aomamė nulipa avariniais laiptais viename greitkelyje ir patenka į 1Q84, kaip ji pati sau juos įvardija (Q - tai questionmark, t.y. klaustukas) - nors tas pasaulis ir labai panašus į mūsiškį, tačiau sykiu kažkuo skiriasi.
   Kas man pasirodė kiek neįtikėtina - tai Tengo (kito pagrindinio personažo) ir Aomamės meilės istorija. Na niekaip negalėjau patikėti, jog žmonės, būdami dešimties metų kartą susikabino rankomis kelioms sekundėms ir to negali pamiršti 20 metų, t.y. iki tol, kol vėl susitiko. Suprantu, istorijos gale Murakami parodo, kodėl jie yra svarbūs vienas kitam, tačiau, mano nuomone, tokia silpna linija grįsti romaną yra rizikinga.
    Liko ir nemažai neatsakytų klausimų, kaip antai kas buvo tas paslaptingas NHK rinkliavininkas, beldęsis į Ušikavos, Tengo ir Aomamės būstus. Ar tai ir buvo Tengo tėvas? Koks buvo jo tikslas? Taip pat į pabaigą  išblukusi ir ,,Oro lėliukės" autorės linija... Išbaigčiausiu gal laikyčiau Ušikavos portretą, nes autorius daug dėmesio skyrė jo išskirtinei išvaizdai ir mąstysenai aprašinėti. Akivaizdu, jog šis personažas kaip toks jam buvo įdomus. 
   Galvoju, jog vertėtų dar sykį perskaityti ,,Norvegų girią", nes tai vienintelis (bent jau kol kas) realistinis Murakami romanas. Arba ,,After Dark" (neprisimenu kaip jis vadinasi lietuviškai, nes skaičiau anglišką variantą). Nes, bent jau man atrodo, jog Murakami  romanų struktūra jau nebestebina taip, kaip anksčiau. Na, taip, jis puikiai žino, kaip reikia konstruoti gerą sakinį, kaip dailiai sudaigstyti pasakojimą, tačiau istorijos darosi viena į kitą panašios... 
   Rekomenduoju savaitgalio skaitiniams :)

Citatos: ,,Troškimus neišvengiamai lydi išbandymai. Kaip tu ir sakai. Neabejotinai. Tik kad tų troškimų maža, visi jie abstraktūs, o išbandymų - su kaupu, ir visi jie konkretūs" (35 p.)

Labai netikėtas palyginimas: ,,Net įsimaišęs tarp žmonių, jis krenta į akis kaip šimtakojis jogurte" (172 p.)


Nuo knygų - prie žaidimų :) Sesijos metu pradėto žaisti ,,Elder Scrolls V: Skyrim" neapleidžiu ir per dieną pasilieku valandžiukę šiam žaidimui. O ką paprastai ten veikiu? Ogi medžioju drakonus. Štai, kad ir taip:


Eini sau Skyrim'u plačiuoju ir išgirsti - kažkas kažkur riaumoja.


Tolumoje pamatai štai tokį siluetą ir supranti, jog laikas ruoštis atkakliai kovai.


Prigėrus magiškųjų gėrimų, gerai pamaigius pelytę, suduodamas paskutinis smūgis...


...ir mano avatarui belieka tik sugerti drakono sielą. Štai ir viskas. Vėliau drakono siela galima atsirakinti išmoktą naują riksmą (shout), kuris leis alsuoti ugnimi (ir laikui atėjus paspirginti priešus :) ), arba iškviesti drakoną.
   Taip pat šiame žaidime jau teko joti ir ant arkliuko...


...ir ant kiek neįprastesnės ,,transporto priemonės"... :)


Šiame pasaulyje turėjau progą ,,susitikti" su virtualia bendravarde elfe:


Be to, dažnai tenka išgirsti šį internete išpopuliarėjusį sakinį: ,,I used to be an adventurer like you. But then I took an arrow in to a knee"... (O čia daugelio internautų reakcija, kai išgirsti tą sakinį: http://www.youtube.com/watch?v=tlC6Z0iRoOA).

... O tuo tarpu realybėje...

...mano prieskoniukai auga tiesiog valandom, kas mane labai labai džiugina :)




2012 m. sausio 26 d., ketvirtadienis

Prieš apsipirkinėjant pasitarkite su pinigine arba banko sąskaita

Kažkuriame ankstesniame įraše kalbėjau, kad reikės pradėti taupyti. Mhm, kurgi ne... Kadangi ketinu grįžti namo ir bent trumpam paatostogauti (nors to realaus atostogavimo kaži ar paragausiu, tad pakeisti aplinką, manau, čia labiau tiktų...), staiga pamačiau (!), kad ne(be)turiu kuprinės. Savo seną gerą kuprinukę perleidau sesei, o pati likau be jokios. Optimistinės mintys, kad namo važinėsiu su talpia rankine išgaravo, kai su ja važiavau į Vilnių po naujųjų metų - vienoj rankoj krepšys su mamos kepsniukais ir kitomis naminėmis gėrybėmis, kitoje - kitas krepšys su knygomis ir drabužiais. O rankinė prigrūsta, slysčioja ir, galiausiai, petys ima signalizuoti, kad ji per sunki... Na tai po tokios patirties neliko nieko kito, kaip vėl grįžti į ,,Akropolį" (na, šiemet apsilankymais jame mušu visų metų rekordus - dar tik pirmas mėnuo, o buvau bene 3-4 kartus...), kur didelės nuolaidos ir pažiūrėti gal ką nors ten išsirinksiu. 
   Parduotuvėje ,,Bags&More" kaip tik ,,Daniel Ray" firmos kuprinėms buvo 20-40 procentų nuolaidos, kainos - nuo 30 Lt (na, iš tiesų tai 29.90, bet ką jau čia...). Geriau/pigiau ir nerasi. Juolab, kad ir kokybė nėra prasta. Tačiau negalvojau, kad rinkimuisi iš kelių modelių reikės tiek laiko ir, tuo labiau, analizės :) Na, pavyzdžiui:


Tarkime, šis modeliukas buvo visai šaunus, juolab, kad pas mane ir rūbų daugiau tokių neutralių spalvų yra, pilka ir geltona visai nieko derinys ir pan. Bet vienas didelis skyrius mano kuprinės turinį visuomet paverčia balaganu, todėl nusprendžiau, kad reikia ieškoti tokio varianto, kur būtų ir skyrius kompiuteriui.


Dėl tos pačios priežasties netiko ir ši kuprinė, nors tos žalios gėlytės man ypač imponavo :)


O štai ši kuprinė turėjo ir skyrių kompiuteriui, ir šiaip tokia patogi atrodė, bet... Kodėl balta spalva? Dugnas visiškai baltas. Na, Vilniaus viešasis transportas nėra pati švariausia vieta, todėl įsivaizduoju, kaip ši kuprinytė atrodytų po kelių važiavimų, juolab, kad jei netyčia ant žemės padėčiau... 


O štai čia - kuprinė ,,laimėtoja" :) Pilka, todėl neišsiteps (prieš tai mano turėtoji taip pat buvo pilka ir tai puikiai žinau), plius, žalsvos gėlytės, o ir kompiuteriui atskira vieta yra. Tai štai, išėjau iš parduotuvės savo pirkiniu patenkinta, juolab, kad ji kainavo 20Lt pigiau nei iki tol (t.y. sumokėjau 40Lt). Kaip mėgsta kartoti mano bičiulė Evelina: ,,I count this myself as a deal" :)
   Jei jau prakalbom apie kompiuterius - ar pamenate tą dėklą su tekančios saulės šalies motyvu? Ta-da!!!


Pasidovanojau sau ta proga, kad sesiją išlaikiau puikiai :] Juolab, kad perkant šį dėklą tam tikra suma pervedama į fondą nukentėjusiems nuo tsunamio remti...
   Taip pat negalėjau ramiai praeiti pro marškinėlius ,,Terranovoje", kurie buvo linksmi ir mieli, o be to praėjusią vasarą pastebėjau, kad balta man tinka! Tai štai, jie atsidūrė pas mane. O etiketėje matyti kaina, tad, akivaizdu, kad savęs (finansiniu atžvilgiu) pernelyg nenuskriaudžiau :)



Kaip kažkada jau rašiau - su rūbais galima apsisukti ir labai pigiai :) Paskui išejus iš parduotuvės nebereikės verkti, kad kažką nusipirkai, o kaip pragyventi likusį mėnesį ir nebeįsivaizduoji (iš serijos ,,Sveiki, ,,Optima linija" makaronai... :) ). 
   Ir pabaigai - mano mažas priskoninių augalėlių darželis jau ima rodyti gyvybės ženklus, valio! :) Žiūriu į tuos mažus, gležnus daigelius ir imu galvoti apie kažkur tūnantį pavasarį...





2012 m. sausio 24 d., antradienis

Bibliofilės užrašai: knygos? Kur?

Šiandien centriniame Vilniaus knygyne pamačiau, jog Marijos Gripės ,,Agnesės Sesilijos istorija" (viena iš labiausiai vaikystėje įspūdį padariusių knygų) ir Gintaro Beresnevičiaus ,,Kaukučiai ir varinis šernas" (tiesiog dievinu Linos Dūdaitės iliustracijas) parduodamos itin pigiai... O čia, kaip tyčia, reikia taupyti, nes artėja ir keli gimtadieniai, ir laikotarpis, kai mėnesį mano sąskaitos nepapildys kukli skatinamoji stipendija... Todėl knygeles palaikiau rankose ir pasiguodžiau tuo, kad greitai (juk vasaris jau ne už kalnų :) ) bus Vilniaus knygų mugė, o ten jas gal ir dar pigiau įsigysiu. Knygos, ko gero, didžiausioji mano silpnybė. Jau dabar mano asmeninėje bibliotekoje (paskutiniais mano apskaitos duomenimis) - apie pusantro šimto man (ir tik man :) ) priklausančių knygų. Kai kurios suskaitytos iki kraštelių apspurimo (Giedros Radvilavičiūtės 2 esė rinkiniai), kai kurios - gautos įvairiomis progomis ir gal kartelį atsiverstos, nes... Na, pripažinkim, ne visos knygos būna geros. Kai kurios netgi ypač ne. Tad šį sykį - apie knygas, kurios yra mano topuose:) 


12-toje klasėje gavau šios autorės knygelę ir... nebegalėjau nuo jos atsiplėšti. Tuo metu dar lietuvių filologijos studijomis net nekvepėjo, o ir išmaniau geriau japonų literatūros autorius, nei galėjau pasakyti, kokie žmonės rašo knygas Lietuvoje. Todėl ši autorė buvo man didelis atradimas. Ir dabar atsivertusi paskaitinėju šią knygelę, pasimėgauju čia tvyrančia (auto)ironija, humoru, palinksiu galva pritardama vienai ar kitai autorės išsakytai minčiai. Labai laukiau sekančios knygos, o kai pasirodė ,,Šiąnakt aš miegosiu prie sienos", knygų mugėje stovėjau eilutėje tol, kol gavau Giedros autografą. 


Ši knyga panaši į pirmąją autorės knygą, tačiau kiek skiriasi kalbėjimo būdas. Nebėra tokių ,,aštrių kampų" ir atvirų deklaracijų. Išryškėja autoriaus ir kūrinio subjekto dilema (ar tai vienas ir tas pats, ar tai du skirtingi žmonės. Anot Radvilavičiūtės - šie du dalykai negali būti tapatinami). 
   Ir laukiu toliau, ką dar parodys ši autorė. Sekant ,,Šiaurės Atėnus", akivaizdu, kad ji rašo, galbūt kaupia medžiagą naujai knygai (ko labai labai tikiuosi :) ).


Undinė Radzevičiūtė - mano pernai metų atradimas. Ir, mano nuomone, ,,Frankburgas" iki šiol yra geriausias jos kūrinys. Šis miniromanas žavi lakoniškais sakiniais, ironija, juodu humoru ir aštriomis frazėmis. Ir, kas yra dirbęs ar tebedirba vadinamuosiuose ofisuose, manau, kad tą pasaulį šioje knygoje tikrai atpažins. Jau maniau, kad reikės visą knygą išsirašyti citatomis, bet, laimei, Pasvalio knygyne per išpardavimą ši smagi knygelė man atsiėjo tik 7 litus:)


Laikas poezijai :) Ir ne banalioms eilutėms, ne tiesioginėms deklaracijoms apie meilę tėvynei, merginai ar dar kam nors. Rimvydas Stankevičius priverčia tave sudalyvauti rituale. Poetinėse apeigose - kaip ir parašyta viršelyje. Čia visas dėmesys žodžiui. Kaip užkalbėjimuose, kalbelėse, kurios čia taip pat figūruoja. Kol medžioju kur pigiau gauti šią jo knygelę (deja, Lietuvoje gera knyga - brangus malonumas...), pasklaidau išsirašytus eilėraščius. Kokia jėga ir gyvastimi  jie pulsuoja... Itin pakrauna energija. Savotiški dvasios užkalbėjimai :)


V. Folknerį dažnai minėjo G. Radvilavičiūtė (pastebėjau, kad verta skaityti tai, ką skaito tavo mėgstami autoriai) ir šią vasarą perskaičiau vieną jo knygų. Gal ir gerai, kad dabar. Nes kai kuriems autoriams turi būti savas laikas ir sava vieta. Juolab, kad dabar ir kiti skaitymo įgūdžiai, ir iš knygos galima pasiimti daugiau. Tai viena iš knygų, diktuojančių savą skaitymo tempą ir ritmą. Beprasmiškumo pojūtis, žmonių užsispyrimas, vargas ir judėjimas link tikslo - nepasiduodant ir nebemąstant, tik siekiant. Ypač įdomu - autorius savo balsą padalija keliems personažams, atsiranda kelios kalbėjimo pozicijos. Kiekviena vis kitokia, savaip tragiška. Perskaičiusi, pamenu, pagalvojau, jog seniai teko skaityti tokią gerą knygą. Visomis prasmėmis. 


O čia - mano vaikų literatūros paskaitų atradimas. Tiesiog meilė iš pirmo žvilgsnio :) Gražuolis ir geros širdies katinas, miela žuvėdriukė ir atkaklus judėjimas tikslo link. L. Sepulveda iškelia ir ekologijos problemą - vandenų taršą, nuo kurios ir prasideda ši puiki keistos draugystės istorija. O kur dar Linos Dūdaitės iliustracijos... :) Vieną šios knygos paveiksliuko reprodukciją gavau per knygų mugę, tai jis visuomet su manimi, darbo knygelėje saugiai paslėptas keliauja ir praskaidrina nuotaiką, kai dienos būna ne iš sekmingųjų serijos:) 


O su šita knyga nesiskiriu jau pora metų (ne, ne, nečeravoju, o tiesiog joje gausu medžiagos mano bakalauriniam darbui). Ir neišsigąskite - nors pavadinimas skamba bauginančiai, į šią knygą sudėti J. Basanavičiaus surinkti liaudies medicinos, tikėjimų, užkalbėjimų pluoštai. Kai kas iš tiesų primena raganystes, bet daugelis dalykų - būdai, kuriais senovėje buvo gydomos ligos. Tik gaila, kad šią knygą itin sunku rasti, o pirkti - tuo labiau. Todėl tenka skolintis tai iš vienos, tai iš kitos bibliotekos.

   Žinoma, man patinkančių knygų yra ir dar daugiau, čia visų net nesugebėčiau išvardinti :) Tačiau galbūt kam nors kils noras paskaityti vieną kitą knygelę iš čia pateiktų, tuomet labai laukčiau komentaro!

Tad tiek šįsyk iš mano varpinės :)

2012 m. sausio 23 d., pirmadienis

Kelionės su legendų prieskoniu

Mėgstu keliauti. Tiesiog akimis įsikimbu į kiekvieną man iki tol nematytą vaizdą. Todėl, kai važiuoju autobusu ar automobiliu, stengiuosi nekalbėti, o stebėti aplinką, nes niekada nežinai, ką gali pamatyti - į pamiškę išbėgusį briedį (Panevėžio r.), bulviakasio įkarštyje vaga kinkuojantį arkliuką (Troškūnai) ar ganykloje virš upės vakare kylantį rūką (Pasvalio r.). Šiuos vaizdus tiesiog užfiksavau atmintyje, be jokių fotoaparatų. Kodėl taip tiksliai juos atsimenu? Nes jie vieninteliai ir ne(be)pakartojami. Galbūt iš miško kada vėl išbėgs dvi lapės, bet jau ne taip, kaip mano atmintyje yra užfiksuotos tos dvi raudonai rudos smalsutės :) Taigi, šiandien apie keliones. Konkrečiai - po Lietuvą. Dar konkrečiau - apie knygą ,,Lietuva. 101 legendinė vieta".
   Kadangi pati esu užaugusi vos 1 kilometras nuo Ąžuolpamūšio piliakalnio, o taip pat gal 7-8 metų amžiaus į rankas paėmiau Balio Buračo knygą apie padavimus ir legendas, praeities alsavimą, beveik pažodžiui, jutau tiesiog į nugarą. Ir tai man patiko :) Su tėvais nuo mažų dienų eidavau į šį piliakalnį, o tėtis man pasakodavo, jog čia vaikai kažkada radę didelį dvirankį kalaviją. Matydama atsivėrusią olą po medžio šaknimis ir klausydamasi pasakojimų apie piliakalnį, tiesiog viduje džiūgavau, kad likimas man lėmė gimti tokioje vietoje, kur sąsajos su istorija, su legendomis yra dar pakankamai stiprios. Ir pykdavau (tiesa, ir dabar nesu patenkinta) tais žmonėmis, kurie to nemato ir į piliakalnį atvažiuoja tiesiog... pauliavoti. Nesakau, kad čia kaip bažnyčioj reikėtų elgtis, tačiau kažkokios pagarbos vis dėlto laikytis reikėtų. Bet juk negi kiekvienam tai paaiškinsi... 
   Kad ir kaip ten bebūtų, Ažuolpamūšio piliakalnis, esantis Ūgės ir Tatulos upių santakoje, yra man ypatingas ir brangus, dominantis ir kaip objektas ir kaip pasakojimų apie jį subjektas.

Ąžuolpamūšio piliakalnis rudenį...

... ir pavasarį, pasipuošęs žibuoklėmis

Tad Vykinto ir Daivos Vaitkevičių knyga ,,Lietuva. 101 legendinė vieta" prikaustė mano dėmesį vos išleista. Deja, ji nėra pigi. Todėl viršelio paglostymu knygyne viskas ir baigėsi. Mano artimieji, matydami mano jaunojo Verterio kančias :) šią knygą padovanojo gimimo dienos proga. Geresnės dovanos negalėjau net įsivaizduoti. O ką radau pačioje knygoje...
   Na, pirmiausia, žinau, kad šių dviejų autorių paruošta, surinkta medžiaga galima pasitikėti 100 procentų. Ir nereikia manyti, jog ši knygelė bus lengvas pasiskaitymas prieš miegą (juolab, kad ir pati knyga yra tokio formato ir svorio, kad ją patogiau sklaidyti prie rašomojo stalo, o ne pusiau gulomis lovoje...). Tai, kad knygą rašę žmonės yra mokslininkai, matyti iš kai kurių sakinių: ,,Turint omenyje, kad socialinę moters gyvenimo kaitą žymi pokyčiai vestimentarinėje, arba rengimosi, kultūroje, tai savaime suprantama" (,,Marčios aukos. Kvesų raistas", p. 170). Dėl to ir džiaugiuosi, kad leidykla neišleido dar vieno saldaus leidinėlio iš serijos ,,pažiūrėkit, kokia mūsų šalis", kur daug nuotraukų, o pasitenkinama tiesiog trumpais komentarais turistams. Tuo tarpu šioje knygoje centre stovi legenda - kalno, piliakalnio, upės, šaltinio ar net ir žmogaus (pvz. partizano Žalio Velnio arba kunigo Antano Strazdo). Ir nesvarbu, ar ji trumpa, vos kelių sakinių, ar ilga, kaip kad išrašai iš raganų teismo XVII amžiuje. Perskaičius legendą ir tai, kaip autoriai jas komentuoja, reikia skirti laiko pamąstymams, nes kai kas yra visai nauja, o kai kas praplečia iki tol turėtą informaciją.
   Viena iš įdomiausių legendų - apie Žižmų bradinį. Apie antropomorfizuotą choleros pavidalą, patį ritualą. Apskritai, skaitant šią knygą suvoki, jog Lietuva dar turi pakankamai tvirtus ryšius su senąja religija. Ir nors kai kur ant piliakalnių buvo pastatyti kryžiai, akmenys pavadinti šventųjų vardais, o įdubos ant akmenų - Marijos pėdomis, vien tas faktas, jog ir šiandien vienas kitas senolis tebegali papasakoti vieno ar kito buvusio švento objekto legendą, paliudyti jo ypatingą statusą yra pritrenkiantis ir darsyk įrodantis, jog pasakojimo, naratyvo perdavimo iš kartos į kartą tradicija yra ypač gaji. 
   Žinoma, kaip ir kiekvienas skaitytojas, ieškojau ką rasiu parašyta apie savo kraštą. Nes juk yra minėtasis piliakalnis, taip pat Raudonpamūšio dvaras... Tačiau radau kai ką kita. Pasirodo, jog nežinojau, kad Tatuloje, už 10 kilometrų nuo mano namų esti net kelios raganinės, t.y. tam tikros maudynių vietos upėje, taip pat, kad egzistuoja krauju srūvantis Žadeikonių ažuolas (kurį, vasarą rinkdama tautosaką savo krašte, nežinodama pravažiavau...) arba Brenčių Raudžiaus akmuo, kuris buvęs riboženkliu jau nuo XIV a. Tad jau nusprendžiau, kad vasarop bus būtina surengti kelias išvykas dviračiais :)
   Tuo ši knyga ir ypatinga - ji skatina keliauti. Ne į turkijas, egiptus, ispanijas, bet po Lietuvą. Savo kraštą būtina pažinti, o legenda apie Gedimino sapną kaži ar ką benustebinsi. O, štai, jeigu papasakosi apie Noreikiškių raganos kėdę, tikrai dėmesio susilauksi :)

Ir pabaigai - keli  kadrai iš mano archyvo, kuriuos bežiūrint aš eilinį sykį įsitikinu, jog Lietuva yra graži :]

Kernavė


Anykščiai


   Pabiržė

   

2012 m. sausio 22 d., sekmadienis

Ką matau, tą dainuoju

I dalis - mažiau kalbų, daugiau darbų
(Šioje dalyje rasite buitinių epizodų ir besitvarkant atsiradusių pamąstymų)

Neseniai žurnale perskaičiau (vėl), jog lietuviai linkę pabambėti, apkalbėti tuos, kuriems labiau sekasi, o ne ieškoti džiugiosios gyvenimo pusės. Na, žinoma, turint omenyje, jog šildymo, maisto kainos kyla, atlyginimai ne, o amžių, kada galėsime išeiti į užtarnautą pensiją vis atitolina, atrodo - kas gi čia džiugaus? Tačiau per tą amžiną niurnėjimą pamirštame ir tai, kad gyvenimas nėra vien juoda ar balta - juk yra ir tarpinė - pilkoji spalva. Ir, patikėkite - nuo to, kokiomis mintimis gyveni, ar save apsupi pozityvu ar negatyvu priklauso tai, ar tau seksis, ar (deja) ne. Banalu, bet teisinga iki pat kaulų smegenų. Todėl stengiuosi kuo mažiau reikalų turėti su tokiais žmonėmis, kurie daug kalba, o daro mažai. Ir bėdavojasi be sustojimo. O kas baisiausia - tokiais po truputį tampa ir kai kurie mano bendraamžiai arba net ir jaunesni. Tokiems norisi pacituoti grupės ,,Coldplay" dainos ,,The Scientist" eilutę: ,,Nobody said it was easy". Ir, patikėkite, patiriu tokių pat situacijų kaip daugelis - žinau ką reiškia tik pasvajoti apie ką nors gardesnio arba pasakyti, jog esi užsiėmęs ir kažkur neisi, nors iš tiesų piniginė kokią savaitę serga džiova... Bet nė karto dėl to nesigailėjau. Kai sieki savo tikslo atkakliai ir užtikrintai ramina tai, kad kada nors viskas atsipirks su kaupu. Kad kloji pamatus (o kas sako, kad šis darbas linksmas? M?) tolimesniam savo gyvenimui. Ir svarbu rasti džiaugsmelių mažiausiuose dalykuose:] Pavyzdžiui, besiruošiant paskutiniąjam egzaminui iš draugo sulaukiau mielo siurprizo - ,,Hello Kitty" sausainių, kuriuose kaip priedas (OMG :] ) buvo mano išsvajotasis Kitės su cilindru pakabukas telefonui:  

Paėmusi jį į rankas pirmiausia pagalvojau, kad norėčiau, jog jis su manimi (tiksliau, būdamas šalia manęs, t.y. prie mano telefono:] ) patirtų smagias, įsimintinas, džiaugsmingas akimirkas ir pritrauktų sėkmę. Galima sakyti, kad pakroviau jį kuo pozityvesnėmis mintimis :) Ir ką jūs manote - štai egzaminą, prieš kurį labiausiai jaudinausi, išlaikiau puikiai! Neteigiu, jog dėl to kaltas tik šis pakabukas, bet kuo daugiau tave supa teigiami dalykai, manau, tuo geriau :)
   Pastarosiomis dienomis mano gyvenimas buvo gana intensyvus: kaip jau matėte anksčiau, dalyvavau ,,Radiocentro" laidos ,,Atsibusk su Vyteniu" gimtadienyje, tad mano diena prasidėjo 5 ryto. Po to sekė poros valandų varlinėjimas ,,Akropolyje" (užrašas prie požeminės perėjos: ,,Akropoli", koks tu Akropolis...), nes parduotuvė, iš kurios norėjau nusipirkti kamštinę lentą dirba nuo 10 val, o aš, mano draugas ir sesuo ten atsiradome prieš devynias. Na, ilgų maratonų po ,,Akropolį" aš neištempiu - greit galva taip paskausta, jog imu sirgti mizantropija visiems, net ir kartais besišypsančioms pardavėjoms...
   Vakar į Vilnių atvažiavo mano mama :) Buvo labai smagu pasimatyti, o jos atvežtas obuolių pyragas taip primena namus, kad suvalgius trupinėlį apima tokia nostalgija, jog, rodos, imtum ir pėstute pareitum į tą Šiaurės Lietuvos kampelį...
   O šiandien ryte atlikau tai, ką žadėjau per visą sesiją - tvarkiausi :) Intensyviai ir neprokrastinuojant. Taip pat, pasisėjau prieskoninių žolių, kad už mėnesiuko, gal kiek vėliau jau turėčiau šviežių bazilikų, raudonėlių ir čiobrelių:


Kadangi rūbų kabykla, tvirtai porą metų atlaikiusi strukių, rankinių ir skėčių laviną nusprendė jog taip tęstis nebegali (ir triokštelėjo...), teko įsigyti naują. Tačiau kadangi naujoji buvo per daug paprasta, teko čiuptis dekupažo:




II dalis - kultūrinė: įspūdžiai iš dainuojamosios poezijos vakaro ,,Mokytojų namų" svetainėje
(O šioje dalyje galbūt ką nors ir papiktinis kritikos dozė)

Ilgą laiką man žodis bardas apsiribojo K. Smoriginu, S. Mykolaičiu ir, žinoma, D. Razausku. Sausio 20 dieną vykęs renginys buvo puiki proga šiam minėtų dainuojamosios poezijos atlikėjų ratui praplėsti. Juolab, kad patį koncertą vedė mano studijų kolega Tomas Taškauskas, o grojo Saulius Petreikis su  Mykolu Jokubausku bei gitaristu Donatu. Eiles skaitė Vilius (atsiprašau, bet jo pavardės nesužinojau) ir poetas Aivaras Veiknys.
   Perrašysiu tai, ką pasižymėjau užrašų knygelėje:

Jaunasis Vilius. Hm, reikia rasti kur pasiskaityti jo eilių. Įdomu kiek jam metų, nes kvepia jaunųjų filologų konkursu. Jaunasis rašytojas per dažnai sutrinka nuo Sauliaus muzikinių ekspermentų. Muzika pranoksta jo žodį. Patirčių ir pojūčių simuliacija (Viliaus atžvilgiu)? ,,Kiek tau metų/ ir ką tu turi?"- jo paties eilutės idealiai apibūdina skaitytus eilėraščius. Potencialą turi, tačiau bent jau kol kas reikia dirbti, šlifuoti ir stengtis rasti savo kalbėjimo būdą. Tekstai kol kas - truputį sverdioliška lėkštutėlė lėkštelė. Patirtis ateina su amžium.

Saulius Petreikis - žmogus orkestras. Užtenka jo vieno, kad užpildytų visą salę ir renginiui skirtą laiką. Retkarčiais prisimena gitaristą Donatą ir jam linkteli galva. Puikiai groja šlanga. Įdomu, kuo dar galėtų pagroti. Gal tarka? Girdėti ,,Lietaus kambario" muzikinių intonacijų ir melodinių pasažų. 

Aivaras Veiknys. Iš pradžių nustebino, nes eilės pasirodė gana silpnos. Tačiau tai buvo apgaulė. Kažkuo primena Rimvydą Stankevičių. Gal tuo sąmonės srautu, pulsuojančia nepaviršine eilėraščio gyvastimi ir žodžių diktuojama ritmika, tam tikrais tautosakiniais motyvais. Ypač - eilėraštis apie rogutes. Ilgus eilėraščius suvaldyti jam sekasi kiek sunkiau. Beklausant teksto ima trūkinėti loginės jungtys, trūksta išrišimų. Bet čia buvo mano vakaro atradimas. Namie painternauti jo posmų.

Mykolas Jokubauskas. Iki dainos apie traukinį - visai patiko. Po to vis mažiau. Tekstai - (pa)prasti. Užtat balsą turi gražų ir groja gerai. Šneka per daug. Kelis kartus pamiršo dainos žodžius (na, vieną sykį - atleistina, bet kelis...). Atlikėjas turi būti pasitikintis savimi, bet ne tiek. Nereguoja į žiūrovus (kai artėjo 20 val, o jis vis nesakė ,,na, o paskutinė daina..." vis daugiau žiūrovų girdėjau atsidūstant: ,,Dar nesibaigia?"). Jis puikiai galėtų įdainuoti kitų autorių tekstus, nes muziką sukuria tikrai gerą, bet paties tekstai: esmė žinoma tik jam pačiam, todėl visada reikės ilgos įžangos, paaiškinant kokia proga gimė vienas ar kitas eilėraštis, virtęs daina. Ar tai neturėtų atsiskleisti iš tekstų? Pavyzdžiui, dainoje apie traukinį taip ir nebuvo nieko pasakyta. Ar bent jau išryškinta. ir tos ištęstos eilutės apie bagažą... Išties, gal daina šiam autoriui ir padeda gyventi, tačiau reikia, kad ji būtų suprantama ir klausytojui (jei jis nori tokių turėti), kuris tų slaptųjų reikšmių ir nežino. Ir tų įžangų nereikėtų, jei, kaip jau sakiau, viskas būtų atrandama tekste. Ir ne tiesmukai, kaip retsykiais buvo galima išgirsti, o taip, kad tai tikrai būtų galima pavadinti dainuojamąja poezija. Pradėjęs gražiai, atlikęs tikrai žavią dainą ,,Ateik", Mykolas Jokubauskas baigė savo pasirodymą kone Oskarų apdovanojimo ceremonijos kalba: ačiū draugams ir bendradarbiams, ir t.t., ir pan.... 
   Ir tikrai nuoširdžiai pavydžiu toms kelioms prieš mane sėdėjusioms saldžioms porelėms, kurias šios dainos privertė apsikabinti, vėliau ir pasibučiuoti, arba linksėti į taktą užsikaifavus. Deja, nors aš taip pat buvau su draugu, mus ši muzia, tiksliau, dainų žodžiai, nusileidžiantys atlikėjo muzikinėms galimybėms, privertė namo grįžus ilgai diskutuoti. Gal aš tikrai užkėliau per aukštą kartelę ir bandau visus lyginti su Razausku, kuris, gal jau daugeliui ir atrodo popsinis, komercinis, bet vis dėlto, tikras bardas, kurio tekstai su muzika sudaro vienovę, o ne rungtyniauja tarpusavyje. 

Pabaigai:




2012 m. sausio 20 d., penktadienis

Ar įmanoma rasti priežastį žmogui, kuris dar neturi anksti keliauti į darbą, keltis 5 valandą ryto? Įmanoma, ir dar kaip - šiandien prie ,,Radiocentro" namų nuo pat ankstaus ryto būriavosi ištikimiausi ,,Atsibusk su Vyteniu"  klausytojai, nes ši laida šiandien šventė 3-jų metų gimtadienį :) Trumpas fotoreportažas, kaip aš, mano sesuo ir mano draugas vykome sveikinti Vytenio su laidadieniu:

               Pirmiausia - atlikome namų darbus:  kaipgi į gimtadienį eisi be sveikinimo atviruko? :]

Iš pradžių lūkuriavome tryse (neskaitant aplink plušančių pirotechnikų ir ,,Vero Cafe" merginų)...


... tačiau artėjant pusei aštuonių mūsų gretos ėmė gausėti...


...O tada įvyko tai, ko daugelis laukė: užsižiebė pirmieji fejerverkai :] O po to, galima sakyti, pakartojom naujus metus... 







Paskutiniams fejerverkams išlėkus, Vytenis pradėjo dalinti gimtadienio tortą, kuris buvo, oi koks skanus... :3



O po visus sušildžiusių linijinių šokių prasidėjo įsiamžinimas su šiuo fantastišku vedėju:




 O štai čia ir mudvi su sese ir Vyteniu nusipaveikslavom :) - 






Rytas prasidėjo nerealiai - juolab, kad gavome įsitikinti, jog RC klausosi tikrai nuostabūs ir šaunūs žmonės: po to, kai šventė baigėsi, mus visus tris su automobiliu pametėjo labai šaunus vyrukas (kurio vardo iš to džiaugsmo ir paklausti pamiršom...) :) Ačiū dar sykį ;))
   Rašydama šį tinklaraštį nepaliauju šypsotis - ačiū Vyteniui ir jo komandai, kad kiekvieną rytą paruošia tokį energijos užtaisą, kuris net ir tokią apniukusią dieną paverčia pačia spalvingiausia!

2012 m. sausio 19 d., ketvirtadienis

Mini Zoro, oi, ,,Batuotas katinas Pūkis" :]

Šiandien laikiau paskutinį egzaminą. Viskas, sesija baigėsi :) Ta proga ,,Forum Cinemas Vingis" žiūrėjau dar prieš Kalėdas pradėtą rodyti ,,Puss In Boots" (,,Batuotas katinas Pūkis"). Anglų kalba ir ne 3D. Kodėl - apie tai kiek vėliau. O dabar - trumpa filmo apžvalga:


Mano reitingas animacinių filmukų kategorijoje: 

Oficialus įvertinimas IMDb.com - 6.9/10


Pirmiausia, ėjau į šį filmą tiesiog linksmai praleisti laiką ir pasveikinti (save :) su sesijos pabaiga. Todėl jis man ir patiko. Buvo visai smagu stebėti šitą murkiantį Zoro, kuris demonstravo savo letenėlių miklumą ir špagos aštrumą. 
   ,,DreamWorks" nusprendė dar kiek pasipelnyti (bet juk taip ir yra šiuo atveju) iš ,,Šreko" sagos ir į pasaulį paleisti dar vieną filmą, kuris apjungia pasakų (stebuklingoji pupa ir Džekas, Batuotas Katinas) ir nonsenso autorių kūrinius (Hamptis Damptis). Tokia postmodernistinė idėja. Ir, žinoma, ,,DreamWorks" kūrėjai tą gerai išmano: truputis šio, truputis to, keli juokeliai suaugusiems, didvyriškas katinėlis vaikams palinksminti... Ir tokia jų mišrainė pasiteisina, nes šį filmą matę beveik visi žmonės, kuriems apie jį užsimindavau.
  Žinoma, filme neišvengta klišių (varomoji filmo jėga - slaptas Hampčio Dampčio kerštas...), tačiau smegenims reikia ir tokio užkandžio - lengvai virškinamo ir neįmantraus:) 
   Katinėlis žavus, veiksmas gana intensyvus, nors poroje vietų tikrai norėjau po ranka turėti pultelį su pagreitinimo mygtuku - kai kurios scenos buvo užtęstos. Žinoma, Pūkis (na, tebūnie ir toks lietuviškas jo vardas...) papasakoja savo ir Hampčio Dampčio gyvenimo istoriją, Kitė (nežinau, kaip jos vardą išvertė į lietuvių kalbą) savąją... Kažkas krinta, sprogsta, šaudo, gaudo, slepiasi... Bet, kaip sakiau, nereikia pernelyg pretenzingai į viską žiūrėti - tuomet visai būna smagu ir kikeni su visa sale.
   Apie žiūrovus: filmą anglų kalba ir be subtitrų žiūrėjo gal 10-15 mano bendraamžių (t.y. kam jau virš 20). Todėl nebuvo spygavimų, klykavimų, iš viršutinių eilių atskrendančio ,,popkorno" (oi, su siaubu prisimenu ,,Coroline" žiūrėjimą...), nepatogių 3D akinių ir per mažai 3D efektų, kadangi filmą be subtitrų ir, kaip jau minėjau, lietuviško įgarsinimo rodė senu, geru, paprastu formatu. Todėl tikrai mėgavausi puikiais A. Banderaso ir S. Hayek balsais. Žinoma, gerbiu lietuvių aktorių darbą, tačiau visuomet, kai tik turiu progą, jau geriau skaitau knygą arba žiūriu filmą originalo kalba. 
   Jei nematėte - nueikite pažiūrėti, visai smagu akis paganyti į šį žavų katinėlį, be to - verta sulaukti filmo pabaigoje masinės kačiukų scenos... ;]

  P.S.  O čia - man labiausiai patikęs kačiukas, kurio reakcijas, manau, panaudosiu ir realiame gyvenime (žr. link'ą žemiau) :D


                                 http://www.youtube.com/watch?v=8T0sFpDGUoI&feature=related