2012 m. gruodžio 31 d., pirmadienis

2012: drakonas, nusipelnęs (mano) plojimų

Kadangi 2012 baigiasi, natūralu, jog norisi atsigręžti ir pažiūrėti, kuo šie metai buvo ypatingi. O tokie jie buvo iš tiesų: dar nei vienais metais tiek daug nekeliavau; šiais metais konferencijose tapau nebe tiesiog dalyve, o pranešėja; įvairiuose leidiniuose buvo spausdinamos mano recenzijos ir kūryba (kas tikrai yra gera motyvacija) ir galiausiai - sugebėjau pildyti šį tinklaraštį be didelių pertrūkių :) 
   Tad trumpai apie įspūdingiausius šių metų įvykius:


Sausis: laidos Atsibusk su Vyteniu gimtadienis. 


Vasaris: Prigimtinės kultūros seminaras Užutrakyje.


Kovas: Šventaragio ugnys 


Balandis: MIDI roko opera Ūkio banko teatro arenoje


Gegužė: išvyka į Rygą ir Siguldą


Birželis: baigtos bakalauro studijos :)


Liepa: didžiausia kelionė mano gyvenime - Lyon'as (Prancūzija)


Rugpjūtis: tautosakos ekspedicija Baltarusijoje 
(jau antroji mano gyvenime, tačiau kaskart vis kitokia)


Rugsėjis: pradėtos magistro studijos


Spalis: Baltic Student Days Tartu (Estijoje)


Lapkritis: ilgai lauktas Quorum koncertas šv. Kotrynos bažnyčioje


Gruodis: itin įsimintina diena iš graffiti medžioklės mano rašto darbui


Ko tikiuosi iš 2013-ųjų? Visų pirma - didelių teigiamų pokyčių savo gyvenime. Visų antra - dar daugiau kelionių, seminarų, konferencijų, bendravimo su tais, kuriuos myliu ir kurių pasiilgstu bei susitikimų su tais, kurių dar nepažįstu. To paties noriu palinkėti ir jums visiems, tad su ateinančiais 2013-taisiais :)











2012 m. gruodžio 30 d., sekmadienis

Išpakuotos Kalėdos




Mamos firminis meduolinis namelis :)

Štai aš ir vėl Sostinėje, o gimtoji Šiaurė liko už beveik 200 km. Išties, galiu teigti, jog pailsėjau ir prikaupiau jėgų, kad galėčiau kibti į atlapus belaukiantiems rašto darbams. Tačiau dabar ne apie juos.
   Prabėgo didžiosios metų šventės. Išties, jos buvo kaip niekad jaukios, mielos ir linksmos, praleistos tiek su šeima, tiek su bičiuliais. Kūčių vakarą papuošusios eglutę su sese sutempėme dovanas, o ryte buvo nepaprastas malonumas vynioti jas iš traškančio dovanų popieriaus...


   Išties džiaugiuosi sau prieš kurį laiką šovusia idėja, savo norų sąrašą patalpinti tinklarašty - artimiesiems buvo gerokai mažiau galvos skausmo :) Tėveliai ypač pasistengė, nes jų įteiktame paketėlyje radau ne tik Rimvydo Stankevičiaus poezijos knygą, bet ir kaktusų žiedų arbatos (nors būtų tikusi bet kokia, bet mama užsispyrė rasti būtent tokią, kurią buvau įdėjusi į savo įrašą :) ), o kadangi tušą nusipirkau pati, mane jie pradžiugino itin prabangia dovana - Yves Saint Laurent lūpų dažais. Na, dabar privalėsiu naudoti lūpdažius, nors iki tol jų tepimasis nebuvo mano kasdienio ritualo dalis :)
   Sesers dovaną ištraukiau iš po šūsnies Forum Cinemas lankstinukų - po spragėsių pakuotėmis gulėjo kino kuponai man ir Draugui :) 
   O štai mano Draugas šturmavo ebay vien tam, kad gautų man tą fantastišką džemperį su panda, kuris išimtas iš pakuotės tuojau buvo apsivilktas ir sąžiningai nešiotas dvi Kalėdų dienas. Tiesiog laukiu nesulaukiu, kai galėsiu šiuo grožiu apsirengusi skuosti į Universitetą ir nebijoti sušalti :)

   

   Antroji Kalėdų diena mus pasitiko su didžiuliais kąsniais krentančiu sniegu ir labai keistais paukštukais, 

kurių būrys nutūpė ir plakėsi mūsų sodo obelyse. Šią dieną jau laukėm ir sulaukėm svečių, o jie irgi ne tuščiomis atvažiavo... 
   O štai 28 dieną su Draugu riedėjom į Biržus, dar šiauresnį miestą, kur vyksta Sigutės Ach darbų paroda:




      Štai tokios tad šiemet mano Kalėdos! Didžiuojuosi savimi, kad sugebėjau atsilaikyti prieš didijį persivalgymo vajų ir nuo stalo pasitraukdavau neplyštančiu skrandžiu, be to, su sese pastebėjom, kad tai pirmieji metai, kai tėvai mums nepadovanojo saldainių. Suaugom? :)
   

2012 m. gruodžio 21 d., penktadienis

It's beginning to look alot like christmas


Šiandien traukiu atgal į savo Šiaurę pasitikti švenčių. Ne tik švenčių, bet ir kalėdinės nuotaikos, kurios nebejaučiu jau kelinti metai ir tikiuosi, kad šiemet ji mane prisimins ir aplankys...
   Turiu daug planų, daug ryžto ir noro nuveikti svarbius darbus (vienas iš jų - rašto darbų rašymas atsiskaitymams, nes, o taip, man jau n-toji sesija), bet ne mažiau noriu ir truputėlį atsipalaiduoti, pasimėgauti žiemą (kokios seniai bebuvo), mylimų ir iki negalėjimo pasiilgtų žmonių draugija bei tiesiog pamaklinėti po gimtinės laukus.
   Dovanėlės dar nesupakuotos, bet tai bus padaryta ryt-poryt, namie, neskubant ir galvojant apie kiekvieną žmogų, kuriam tai skirta.
   Visą savaitę su grupiokais taip pat vykdėme prieškalėdinę slaptų draugų akciją, o šiandien išsiaiškinome, kas tie paslaptingieji. O, likimo ironija - pasirodo, mane globojo tas pats žmogus, kurį ir aš :) Ačiū, G., už fantastišką muzikinį sveikinimą, matyt, turėjau jau iš to suprasti ;)
   Dabar kepu bandeles ir pakuojuosi savo kuklų bagažą, nes didžiausia užduotis šiandien bus užtikrinti sklandžią Pukos kelionę maršrutu Sostinė ---> Šiaurė. Atrodo, kad katės mano namuose laukiama beveik tiek pat (jei ne daugiau) kaip manęs :)
   Pabaigai - mano 2 pastarųjų metų kalėdinės akimirkos (išsyk atsiprašau dėl kokybės, bet fotografuota buvo telefonu), o savo tinklaraščio skaitytojams linkiu jaukių, ypatingų ir džiugių Kalėdų!





   

2012 m. gruodžio 15 d., šeštadienis

Hobitas: grįžus iš netikėtos kelionės

©  thehollywoodnews.com

Atvirai prisipažinsiu: kai 2011 metais gruodį pamačiau, jog Peter'is Jackson'as, į kino ekranus perkėlęs Žiedų valdovo trilogiją tą patį ketina padaryti ir su J. R. R. Tolkien'o pirmuoju kūriniu - Hobitu - beprotiškai nudžiugau. Pamačiusi pirmąjį taip vadinamąjį trailer'į - kėdėje net šokčiojau iš nekantrumo, o nuo mažyčiame netbook'o ekrane matomų vaizdų nugara bėgiojo šiurpuliukai. Ir štai, po metų, aš, mano Draugas ir sesuo stovėjome prie Forum Cinemas Vingis 1-osios salės, kurioje, kaip ir Argentinoje, Bosnijoje ir Hercogovinoje, Čilėje, Kroatijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Honkonge, Vengrijoje, Airijoje, Izraelyje, Italijoje, Filipinuose, Portugalijoje, Serbijoje, Singapūre, Slovakijoje, Slovėnijoje, Pietų Korėjoje, Tailande, Jungtinėje Karalystėje bei Arabų Emyratuose įvyko pasaulinė filmo The Hobbit: An Unexpected Journey premjera. Išties buvo fantastiškas jausmas žinoti, jog tu būsi vienas iš pirmųjų Lietuvoje pamatęs šį naujausią P. Jackson'o darbą.
   Pasakysiu iš karto: filmas ir patiko, ir paliko gerą įspūdį. Tačiau prieš imdamasi toliau aiškinti savo argumentus, tiems, kurie šio filmo dar nematė, privalau palikti štai tokį įspėjimą:
   

Taigi, salėje, užgęsus šviesoms, pasigirdo plojimai. Pliaukšėjau delnais ir aš, nes tikėjausi puikaus reginio. Ir tokį gavau.
   Tiesa, iki premjeros buvau įsitikinusi, jog Hobitas bus dilogija, tačiau, pasirodo, jog klydau: P. Jackson'as suplanavo tai kaip dar vieną trilogiją. Todėl, kai svetainėje 9gag.com pamačiau šį paveikslėlį -


pritariamai palingavau galva - išties, priminė su paauglių tarpe populiaria Twilight'o serija atliekamas manipuliacijas. Tačiau atėjo ir kita mintis - pinigai tėra VIENA iš priežasčių. Pažiūrėjusi filmą galiu drąsiai teigti, jog Jackson'as žiūrovams dovanoja naują, daugiau nei 7 valandų trukmės (Netikėta kelionė truko 2:45 val, todėl manau, kad ir kitos dvi dalys bus panašios trukmės) epą, kuris gana tiksliai seka knygos siužeto vingiais.
   Atsivertus lietuviškąjį knygos leidimą (2002 m.) paskaičiavau, jog ekranizuoti 101 puslapis (I-VI skyriai). Tiksliau reikėtų sakyti, jog ne ekranizuoti, o interpretuoti, nes pirmojoje dalyje būta iš tiesų ne vieno ekskurso arba pakeitimo, kurio Tolkien'o originale nei su žiburiu nerasi.
   Išties, nesistengsiu čia išvardinti visų filmo ir knygos skirtumų, nes, iš tiesų, reikalą turime su dviem skirtingais kūriniais. Pabandysiu trumpai aptarti ir pakomentuoti labiausiai įstrigusias vietas.
   Istorija apie slibiną Smogą (mielieji Forum Cinemas vertėjai, pastaba jums: pusėje filmo Smogas vadinamas slibinu, likusioje dalyje - drakonu. Make up your mind...) ir jo užgrobiamą Torino Ąžuolsydžio tėviškę iš 24-25 knygos puslapio nukeliauja į filmo pradžią. Mano galva, tai logiškas sumanymas, nes turime parodytą Torino tragediją ir pretekstą jo pykčiui bei norui atsikovoti tai, kas jam teisėtai priklauso. Be to, vėliau filme nebereikia daryti papildomo ekskurso, o kiek vėlesnis vieno iš nykštukų pasakojimas-prisiminimas apie Toriną ir kovą su goblinais bei jų vadu (knygoje jis tituluojamas karaliumi) Azorgu (kuris nužudo Torino senelį mūšyje dėl Morajos kasyklų) parengia tolesniam filmo siužetui - Azorgo kerštui dėl prarastos rankos ir Torino norui atkeršyti už senelį. Būtent šių dviejų personažų konfliktas ir yra filmo varomoji jėga. Azorgas, kuris knygoje paminimas probėgšmais, čia yra paverčiamas nykštukų, hobito ir burtininko kompanijos persekiotoju, pagrindiniu blogiuku. Tiesa, nujaučiamas ir Žiedo šešėlis bei Saurono sugrįžimas, bet tai pavaizduojama itin epizodiškai.
   Itin smagus ir netikėtas pasirodė filme išplėtotas (knygoje, tuo tarpu tik vieną kartą paminėtas) Rudojo burtininko Radagast'o portretas (aktorius Sylvester McCoy):


 

Šis personažas iš tiesų turėjo pasirodyti ir Žiedų valdovo trilogijoje, tačiau Jackson'as nusprendė, jog Gendalfą iš Sarumano kalėjimo gelbės naktinis drugys, o ne Rudasis burtininkas. Tačiau Hobite šis burtininkas pristatomas kaip keistuolis, gyvenantis girioje ir gelbėjantis žvėrelius, paukštelius bei važinėjantis kiškių kinkiniu:


   
   
   Būtent Hobite galima pamatyti ir palyginti pagrindinius burtininkus: Radagastą, Gendalfą ir... Sarumaną. Būtent, Sarumaną, nes Jackson'as nusprendžia paaiškinti, kur kelionės metu buvo dingęs Gendalfas ir papasakoja apie jo susitikimą su elfų valdovais Galadriele ir Elrondu bei Baltuoju žyniu Sarumanu. Šiame susitikime iškeliama blogio (filme pasirodęs ir Radagasto pamatytas šešėlis vadinamas Necromancer, bet galime suprasti, jog tai užuomina apie Sauroną) sugrįžimo galimybė. Čia turime progą pažvelgti į Sarumaną iš kitos pusės ir pažinti jį kaip be galo skeptišką ir plepų burtininką, kuris yra įsitikinęs savo teisumu ir gana aklas kitų pastaboms (kas, kaip žinome, jam ir pakiša koją...).
   Viena iš scenų, kurios paliko keistą įspūdį - tai nykštukų ir Bilbo kelionė kalnų tarpekliu, kuomet uolos pradeda judėti ir pasirodo beesančios kalnų milžinai, kurie (dėl neaiškių priežasčių) kovoja tarpusavyje. Žinoma, knygoje to nebuvo, bet po filmo mąsčiau, jog ši scena iš filmo nieko neatėmė, bet sykiu nieko ir nepridėjo. Na taip, pamatėme herojų kelionės atkarpą, kurią apsunkina antgamtinės būtybės, tačiau būtų užtekę sukurti įtampą - juk keliaujama buvo siauromis uolų atbrailomis ir pan., tad šitie judantys CGI kūriniai, mano galva, buvo ne pati geriausia idėja, kur panaudoti CG departamento žmonių laiką ir jėgas.
   Finalinė pirmosios dalies kova tarp Azargo ir Torino vėlgi toli gražu ne tokia kaip knygoje: pastarojoje nykštukus iš medžių iškrapštyti bandė tik vargai, kurie laukė goblinų, o filme pastarieji jau joja šiems peraugusiems vilkams ant nugarų. Gendalfo šnabždėjimas plaštakei - aliuzija į Žiedų valdovą, kur ereliai iškviečiami paprašius naktinio drugio pagalbos. 
   Žinoma, kovoje turėjo pasižymėti ir mažasis hobitas - tik taip nykštukų būryje jis galėjo būti pripažintas pilnaverčiu nariu (ką ir matome filmo pabaigoje).
   Susižavėjimo vertas ir Andy Serkis sukurtas Golumas. Nors viename interviu aktorius prisipažino, kad jam buvo gana sunku vėl įsijausti į Golumo vaidmenį, tai buvo vienas iš geriausių ir mane labiausiai filme džiuginusių vaidmenų. 
   Taigi summa summarum: filmas pritrenkia vien tai, jog buvo filmuota 48 fps (frames per second) - išties atrodė, jog ekrane išpjauta skylė, o tu žiūri tiesiai į filmavimo aikštelę: aiškiai skyrėsi medžiagų faktūros, neįprastas akiai detalumas taip pat vertė jaustis kažkaip kitaip, tarsi žiūrėtum į kino ateitį. Deja, 3D nėra mano mylimiausias formatas dėl ne itin patogių akinių: dar nebuvo nei vieno seanso, po kurio neišeičiau nuspaustais smilkiniais ar nosimi, todėl ir Hobitas nebuvo išimtis... Toliau: pritrenkiantys peizažai, kurie neleidžia suabejoti N. Zelandijos gamtos stulbinančiu grožiu. 
   Aktoriai vaidmenims parinkti puikiai. Net ir Torino santūrumas, nuolat palaikoma tam tikra distancija nuo kitų kompanijos narių (kas nėra pernelyg išryškinama knygoje) sukuria stipraus, atsakomybę jaučiančio vado, o ne depresyvaus despoto įspūdį. Pagrindinio vaidmens atlikėjas Martin'as Freeman'as išties puikiai įkūnija Bilbą Beginsą. Viena iš žaviausių scenų - jo ir Golumo susitikimas urve ir mįslių žaidimas. 
   Filmui pasibaigus vėl nuaidėjo plojimai. Tai tik parodė, jog ne man vienai šis Jackson'o darbas pasirodė vykęs ir įdomus.
   Vingio foje netikėtai susidūriau su Tolkien Lietuva - J.R.R. Tolkieno gerbėjų bendruomene:


   O pati užvėriau Hobito pasaulio duris (manau, jog iki Yomayo dienų, nes kažkas šnabžda, jog filmą TIKRAI norėsiu pamatyti antrą kartą :) ...


   
   

2012 m. gruodžio 10 d., pirmadienis

DIY: užrašinės transformacija

Niekur nerasdama man patinkančios darbo knygos, nusprendžiau, kad ją pasidarysiu pati. Mano mylimiausia leidykla Nieko rimto kaip tik išleido keturias skirtingas užrašų knygeles, kurių paveikslėliai iš karto patraukė mano žvilgsnį ir krito į akį :) Išsirinkau užrašų knygelę su angelu, o savaitgalį kibau į darbą. Jūsų dėmesiui - kaip užrašų knygelė gali tapti pilnaverte darbo knyga, kurios neturės niekas kitas! :)


Tokiam darbui reikės:
- Užrašų knygelės;
- Panašios spalvos juostelės skirtukui;
- Spaustuko juostelės galui;
- Pakabuko ir žiedelio jam pritvirtinti prie spaustuko;
- Pieštuko, liniuotės, tušinuko (juodo, raudono), lipdukų papuošimui ir pan.;
- Kantrybės :)


Pirmoji užduotis - įtvirtinti skirtuką. Tam reikės tiesiog juostelės galą sudrėkinti super klijais ir prispausti. Rezultatas turi atrodyti taip:


Antrasis žingsnis - spaustukas. Juostelės galą taip pat sudrėkinau klijais (dėl viso pikto...).


Rezultatas:


Tvirtinamas papuošimas. Manau, kad ne viena esate dariusi auskarus, pakabukus ir pan., tad žinote, kad šiam darbui reikia replyčių. Žiedelį įvėrus į spaustuką jau galima atsipūsti ir nusibraukti prakaitą - pusė darbo padaryta :)


O dabar prasidės monotoniškoji dalis: puslapį (bent jau aš) dalinau į 6 dalis: po 1 dalį kiekvienai dienai ir 0,5 dalies savaitgaliui. Nemažą dalį užrašinės palikau pagal jos tikrąją paskirtį - užrašams :)



Tada čiupau tušinukus ir pradėjau raityti skaičius bei mėnesių, savaitės dienų pavadinimus...


Summa sumamrum - rezultatas toks: ypatingas dienas žymiu lipdukais (deja, nebuvau įsigijusi Nieko rimto lipdukų (kaip tai darydavau iki šiol), bet puikiai pasitarnavo ir iš Korėjos lauktuvių gauti Hello Kitty lipdukai :) )


Tad sėkmės ir KANTRYBĖS, jei nuspręsite pasidaryti ekvivalentų neturinčią darbo knygą :)

2012 m. gruodžio 8 d., šeštadienis

Apsnigtas šeštadienis

Šiandien kaip niekad traukė į miestą. Nežinau kodėl: gal suveikė ryte išgerti tonizuojantys vitaminai; gal  paskatino faktas, jog artėja rašto darbų deadline'ai, o medžiaga vienam iš jų - street art'as; galbūt pakiliai nuteikė ryte prie arbatos (pavadinimu Pina Colada) skaitytas Greimo veikalas... Kad ir kaip ten bebūtų, norėjosi VEIKLOS. Tad čiupau Draugą už parankės, jis, savo ruožtu - už fotoaparato ir patraukėme į sningantį Vilnių. 
   Vilnių ir kitus miestus padabinusios šventinės žaliaskarės - man dar gerokai per anksti. Pati ketinu eglutę puošti apie 18 d., o su tėvais, kaip ir kasmet - Kūčių vakare. Tad sąmoningai ignoruoju tą Katedros aikštės milžinę ir aplink ją (ypač šiandien) susispietusius žmones. Šventinę nuotaiką įsileisiu po truputį, nepaisydama prekybininkų triukų. 
   Šiandien būta ir dar vieno tikslo - aplankyti A. Vasiljevo secesijos mados kolekciją. Išties, žaviuosi, jog tokius dalykus galiu pamatyti čia, sostinėje. Trečią kartą apžiūrėjau Viktorijos laikų madą ir art deco stilių, o po to žingsniavau pasigrožėti XIX a. pab. - XX a. pr. suknelėmis. Mada išties keistas dalykas - pusę suknelių net ir dabar apsirengti būtų negėda. Gailiausia buvo paukščių, kurie dažniausiai puošė skrybėles (kaip jums, pavyzdžiui, galvos dangalas su visa žuvėdra?), arba net movas! Bet summa summarum, praplėčiau savo žinias apie secesijos (a.k.a. dekadanso, art nouveau) madą. 
   Grįžusi namo, kepiau šokoladinį keksą ir žiūrėjau, kaip už lango vėl ima lėtai snigti. Kažkokia magija - juk sninga kasmet, bet kiekvieną sykį atrodo, jog viską matai pirmą kartą...


P.S. Ant mano galvos - tėvų kalėdinė dovana, apie kurią užsiminiau pirmame gruodžio įraše. Dėl šios kepurės su ausimis (juokauju, kad tai - juodojo lokio, arba baribalo kailis) galiu vadintis tikra meška iš šiaurės :)


   

2012 m. gruodžio 7 d., penktadienis

My Wishlist


Šventės artėja, o su jomis - ir problemos (Kam dovanoti? Ką dovanoti? Ar tas žmogus liks patenkintas dovana? Ir pan.). Mano artimųjų rate yra ne vienas toks žmogus, kuriems dėl šių priežasčių Kalėdos tampa ne laukiamiausia švente, o kažkelintu Dantės pragaro ratu. Todėl nusprendžiau padaryti suflerį - jeigu jau žmogus nuspręs man kažką dovanoti, tegu būna užtikrintas, kad jo dovana dulkių kokiame nors kampe nerinks (na, nebent narvelio atveju...). Šie daiktai man NĖRA būtini, bet džiaugčiausi radusi juos po eglute :)
   - Nieko Rimto puodelis-termosėlis ARBATAI (kava, deja (o gal ačiū Dievui?), ne mano gėrimas);
   - Narvelis paukšteliui, kurio neketinu laikyti. Tiesiog kartais pasvajoju apie baltą narvelį kaip interjero aksesuarą :) ;
   - Arbatos. Pats paprasčiausias būdas mane pradžiuginti ar pataisyti nuotaiką;
   - Maybelline Colossal Volume Express tušas - maniškis jau baigiasi ir dėl to rytais būna liūdesio akimirkų...
   - Cute Panda Hoodie iš eBay. Žinau, kad anksčiau ar vėliau šitas grožis atsidurs mano spintoje. Kuo greičiau, tuo geriau :)
   - Žiedas su elniu. Vieną turiu, norisi bandos :) ;
   - Mylimiausio poeto knyga vakariniams parymojimams su arbatos puodeliu.

Tad štai toks užuominomis susiūtas įrašas :) Tuo tarpu už lango žiema, kambary kvepia mandarinais, P. šiandien padovanojo dėžutę Rafello (nom nom nom :) ) turiu krūvą atvirukų ir jau galvoju apie jų adresatus. Nesušalkit :)

2012 m. gruodžio 3 d., pirmadienis

Meška Šiaurėje: trys savaitės iki Kalėdų

Gimtoji Šiaurė pasitiko šaltuku, balas aptraukusiu ledu ir artėjančių švenčių nuojauta. Apie viską - po truputį.




Pasvalio turgaus lobiai: megztinukas pavasariui, kepurytė (kurios modeliu tapo mano pliušas Kūčiukas) artėjantiems šalčiams, o visą krūvą britiškų naujų kalėdinių atvirukų pavyko gauti už 6 Lt. Juokavau, kad dabar reikia rasti tiek žmonių, kuriems tuos atvirukus siųsiu :)


Ant ledo čiuožinėjau su savo naujaisiais batukais iš Batų kalno - tokie kerziukai, bet labai šilti ir patogūs. Tikiuosi, kad (pfu, pfu, pfu) su jais nesibaigs kaip su kitais mano žieminiais batais...


Mūsų pašto dėžutėje kol kas gulėjo tik rajoninis laikraštis Darbas, bet netrukus ten atsiras ir šventinių sveikinimų...


Paskutinę mano viešnagės namie dieną nusišypsojo saulutė (nuotraukoje - apie 10 val. ryto, su mama grįžtam iš parduotuvės) ir tai labai pakėlė nuotaiką. Tačiau kai kas pralinksmino dar kaimo parduotuvėje - ten gavau savo kalėdinę dovaną nuo mamos! O kokia ji - sužinosit artimiausiam įraše. Bet galiu pasakyti, jog su ja galiu vadintis tikra meška Šiaurėje :)




2012 m. lapkričio 30 d., penktadienis

Nuo madrigalų iki The Beatles: Quorum koncertas

Pradėsiu nuo pradžių: prieš kelis mėnesius su Draugu sužinojome, jog lapkričio 29 d. šv. Kotrynos bažnyčioje koncertuos Quorum ir pagalvojom, kad reikėtų nueiti - šio grupės veiklą stebime, klausomės jų įrašų ir dar niekad nebuvome gridėję jų gyvai. Na, bet kol sugalvojome, jog reikia bilietus nusipirkti, deja, pigiausių nebebuvo, o brangesni ir brangiausi būtų pernelyg smarkiai sužeidę piniginę... Taigi, nuliūdome ir skėstelėjome rankomis - ką jau čia bepadarysi.
   Bet štai užvakar... gavome bilietus :) Pasirodo, viename nuolaidų portale buvo paskelbta, kad bilietai, kainavę 52 Lt parduodami po 24 Lt! Buvo tiesiog gėda nepasinaudoti tokia proga. Tad štai, vakar 19 val. vakaro sėdėjome 7 (!) eilėje ir gėrėjomės garsais bei vaizdais. Salė buvo pilnutėlė, žmonės kiek sunkokai išsijudino, bet paskutinės dainos buvo palydėtos plojimais, džiaugsmo šūksniais ir biso prašymu :)

   
   Koncertą pradėję seniausiu mūsų dienas pasiekusiu muzikiniu kūriniu iš Antikos laikų, Quorum vyrai atliko ir keletą madrigalų - renesanso pasaulietinės muzikos kūrinių. Ir nors vienas iš grupės įkūrėjų Vitalij Neogasimov prasitarė, jog daugiau mūsų varginti madrigalais nebenori, bet aš buvau nieko prieš, jog koncertas susidėtų vien iš tokių kūrinių - Quorum senosios muzikos atlikimas yra puikus, besiklausant ir šiurpuliukai per nugarą pradeda lakstyti :)
   Toliau buvo šuolis prie XX a. pop muzikos ir atlikti įvairūs kūriniai. Labiausiai įsiminė Kęstučio Jablonskio dainos Mano laivas išplauks cover'is - Romano Savicko atliekama boso partija buvo tokia stulbinanti, jog perėjime į priedainį vibravo salės grindys ir, kaip Draugas pastebėjo, net pamiršdavai, jog čia žmogus, o ne bosinė gitara :)
   V. Neogasimov pademonstravo savo kontratenoro sugebėjimus atlikdamas pagrindinę partiją dainoje You Rase Me Up. Net ne visos atlikėjos moterys gali taip gražiai paimti aukščiausiais natas. Žinoma, Vitalij jas ėmė gana atsargiai, bet vis tiek buvau sužavėta jo balso diapazono galimybių.
   Mariaus Turlajaus vokalas šiame koncerte tiesiog žibėjo - visi sudėtingi pasažai buvo atlikti be priekaištų. Tuo tarpu jų kolega Gintautas Skliutas stipriausiai jautėsi dainuodamas The Beatles dainas, nes pirmojoje koncerto dalyje, ypač dainoje Pagaminta Lietuvoje buvo jaučiamas neužtikrintumas. 
   Antrą koncerto dalį paskyrę The Beatles muzikai (o dainų jie moka net 27!) Quorum pristatė ir fantastišką bei visą salę iki ašarų prajuokinusią dainos Girl versiją. V. Neogasimovo teigimu, keli pasažai šioje dainoje leido ją interpretuoti ir atlikti tradiciniu žydų ansamblio - klezmerio - stiliumi. 
   Pasiteisinę nesustabdomu senatvės artėjimo procesu, Quorum vyrai prisėdo pailsėti scenos gilumoje, o vietą užleido jų beatbox'eriui - Žygimantui Gudeliui-Gon. Net vyresni koncerto klausytojai buvo sužavėti šio vyruko talento - ne veltui 2010 m. jis tapo beatbox'o čempionato nugalėtoju...
   Na koncertas buvo užbaigtas su ABBA legendine daina Mamma Mia, kurioje V. Neogasimov suspindėjo energija (ko, mano nuomone, trūko didžiąją koncerto dalį, žiūrinti į jį ir lyginant su kitų grupės narių nusiteikimu), o bisui iššaukti atlikėjai sudainavo Senieji Vilniaus Stogai :)
   Summa summarum: koncertas buvo šaunus, pilnas įvarių žanrų kūrinių, atlikimo interpretacijų ir netikėtumų . Ar eisiu į kitą Quorum koncertą? Žinoma, tik kai sužinosiu kur :)

2012 m. lapkričio 28 d., trečiadienis

Cannes Lions: kokios reklamos riaumojo Forumcinemas


Apie Kanų liūtuose renkamas geriausias reklamas žinojau jau seniai, bet į renginį, skirta specialiai jų peržiūrai dar nė sykio nėjau. Priežastis - buvo sužinoma per vėlai, o bilietai į tokius seansus ištirpsta kaip sniegas pavasarį. BET šį sykį buvo kitaip ir Draugui pavyko pričiupti bilietus ne tik man, bet ir seniems šio reklamų, pavadinkim, festivalio vilkams - S. ir M. :) Taigi vakar jau gana vėlyvą vakarą kartu su keliais šimtais žmonių žiūrėjome į geriausius reklamos pasaulio produktus. 
   Žinoma, būta reklamų, kurios paliko didesnį įspūdį, būta ir tokių, kurios visus paliko taip ir nesupratusius, kas čia ką tik buvo. Bet po seanso žandus skaudėjo nesveikai, nes juk sunku daugiau nei 2 valandas vien juoktis ar bent jau šypsotis :)
   O čia - nuorodėlės į man labiausiai įsiminusias reklamas:

DirecTV  (peržiūrėkite visas 9 reklamas - penkios pirmosios playlist'e laimėjo auksą :) )